hobby čiužena

Už rankų susikibę, tiksliau, mano gniaužtai ant jos riešo, plekšnojame bangų skalaujamu krantu. Palikau jai marškinėlius. Du vieno rūbe. Gerai, kad visada perku tokius ilgus marškinėlius. Spalva graži ir prie jos įdegusio veido tinka. O kojos... Jos per baltos, neatskleidžia viso savo žavesio. Kur tas mano brendis... Nemėgstu baltų moterų vasarą. Pamojuojame gelbėtojams.  „Susiradai mergą? “- skamba neverbalinė atmosfera aplinkui. „O ką, - negaliu? “, - atrėžiu. Kažkur ten, anapus širmos, įsivaizduoju, kaip tai atrodo. Aš su merga už rankų. Daug peno džiaugsmingoms ir bevertėms paplūdimio naujienoms. Užleidžiu sritį. Kaip narsus karaliukas, viliuosi, kad laikinai. Jie lauks sugrįžimo. Padarysim.
Pagaliau įsigrūdame į taksi.
- Važiuok, -.
- Kur?
- Išvežk iš pliažo ir pasakysim.
Nelabai trokštu paleisti jos riešą. Visgi reikia, pats laikas:
- Tai kur tie tavo seniai gyvena?
- Labrenciškėse.
- Yra tokia gyvenvietė?
- Nežinau. Yra toks pomirtinis kaimas.
- Tai gal dabar ten nevažiuokim. O kur tu pati gyveni?
- Išleisi mane prie „Saturno“. Pati pareisiu.
Man kažkodėl nepatinka. Ir netinka.
- Užvažiuojam kavos kur nors?
- Pusę šešių ryto su tokia apranga?

Iš tiesų, aš - visiškas glušas. Bet mes išgersim kavos be penkiolikos šešios. Pas mane.
- Prie stoties, - rėkiu taksistui.
- Dar kartą apsilankysi, - suspaudžiu ranką, kad linktelėtų.
Daugiau nebešnekam. Svarstau, ar gerai, kad moteris, kuri šalia manęs, apsilankys mano būste antrą kartą. Išimtis, kurios nepaleidžiu. Aš jai išvirsiu kavos. Po to, kai užrakinsiu buto duris ir paslėpsiu raktus.
- Užeik, - mandagus, kaip niekad. Šeimininkė išvažiavo savaitgaliui pas seserį į Vilnių. Viskas susidėjo, o aš... manau, kad nusidedu sau.. Nieko baisaus, kaip nors atsikratysiu.
Atitempiu į savo kambarį ir pasodinu ant čiužinio. „Dar keturi. Be tų dviejų, kuriuos parveš Petka. “
- Gal ranką paleisi?
- A, tiesa, - pirštų žymės šviečia odoje.
Stengiuos nesusikoncentruoti.
- Kiek cukraus?
Nustebęs žvilgsnis.
- Į kavą?
- Nereikia. Tik stiprios, - apsidairo.
Išnykstu virtuvėje. „Užkaisti virdulį. Taip. Paskambinti Petkai“.
- Nebe viską turiu...
- Kaip tu greitai sugebi.
- Atvešiu marškinėlius ir sijoną. Batelius šiandien pardavinės turguje. Gali perpirkti. Ten, kur sendaikčiai... Nusivežk pačią, - susiras, daugiau tokių nėra. Ką? Žmona sakė. Rankinuką, beje, jai padovanojau. Ja, teises atvešiu, o pinigų ne kažin kiek buvo... Pinigų tau? Kiek?
- Daug. Du kartus daug.
- Supratau. Atvažiuosiu su čiužiniais.
Turiu tik vieną puodelį.
Savo „chatoje“ geriu kavą iš stiklinės. Kieta. Turkiška kojų kombinaciją. Stengiuos nežiūrėti, kas tarp jų. Mes geriame kavą. Nežinau, apie ką su ja kalbėti.
-Ar galiu nusimaudyti?
    - Taip, - aš pagautas, - kodėl gi ne? Einu paruošiu vonią.
Desperatiškai čiumpu šeimininkės „Ajaks“. Kodėl ji tokia įrudusi, ta vonia? „Velniop“. Atsisėdu ant klozeto krašto. „Bėga vanduo, bėga moteris, o aš čia – prie ko? “. Šveičiu pasilenkęs tol, kol pajuntu.... savo... Bepras.... Teškiu kempinę ant grindų, nes
Ji stovi su marškinėliais.
Rodau, kur muilas, kur šampūnas, kur kempinė. Prašo išeiti. Okey.
Iškuičiu džino butelį. Tonikas šaldytuve. Sėdžiu. Siurbčioju. Žiūriu, kaip kyla.
„Ten nėra švaraus rankšluosčio. Gal reikia nunešti. O ar aš tokį turiu? “ Džintoniko gurkšnis primena, kas aš esu. Be vargo atkrapštau duris į šeimininkės miegamąjį. Atsargiai išžiūriu spintą. „Paskui atsiskaitysim“.
Kažkodėl įeinu tyliai. Užsimerkusi guli vonioje. Virš vandens pūpso kauburiai aplipę plaukais. Matyt išprotėjau. Tyliai pakabinu rankšluosčius ir lipu į vonią. “Gal neišsigąs? Nors, ko aš čia taip rūpinuosi. Gali ir išsigąsti. Ne mano reikals“.
Pašoka. Kauburiai pasideda ant vandens, po to juos užkryžiuoja rankos. Burna prasižioja, bet taip nieko ir nepasako.
Ji perkelia koją per vonios kraštą ir siekia rankšluosčio. Nematau prasmės susiturėti. Pabučiuoju tarpkojį. Suvirpa. Įsisiurbiu giliau. Ten tvyksi.
Ir užkukuoja geismo gegutė. Įsitraukiu ją atgal į vonią. Muiluoju rankomis. Pažastis, krūtis, kirkšnis. Laižau muilą ant jos kūno. Ir jaučiu, kaip jai atsileidžia, minkštėja. Uždedu jos ranką ant savo lyties. Akimirką ji sustingsta. Sudejuoju. Pasimeta. Toliau aš rodau, ką jos ranka turi daryti 
Nemanau, kad apsimeta. Bet man gera. Ir tiek.
Naujokė. Mano. Išmoks.
Šluostau ją rankšluosčiu. Nežino, kur dėti rankas. Vieną uždeda man ant peties, o kita – tai glostosi šlapius plaukus, tai pridenginėja krūtis. Iščiulpiu spenelį pro jos tarpupirščius ir ji, atlošusi galvą surinka. Atsidūstu ir aš, kai jos plaštaka nedrąsiai perbraukia mano nugarą. Jos ir savo atodūsių fone noriu ją turėti. O tada...
Sučirškia skambutis.