Kai supranti, kad vienas esi

Kurti eiles, kai liūdnas
Ir vienas pasauly esi,
Kai sprogstančius rožių
Pumpurus skina kiti,
Kai norisi klausti,
Kodėl prieš mane
Nusiteikę visi,
Kai norisi verkti ir
Rėkti kad šiandien aplinkui
Tave kiti bus kalti,
Kai nei meilės, nei oro, nei šalčio
Nemato žmonės pikti,
Kai aplinkui tik darganos, plyštančios širdys,
Kai dangų užtemdo draugystė smirdi,
Kai meilės nelieka ir norai tampa šalti,
Kai tavo Dievas pamiršo, o kito nėra,
Kai artimiausius žmones ištiko bėda,
O tu vienišas sėdi ir klausi, ar meilė ateina viena,
Ar skausmas ir džiaugsmas visad būna greta,
Ar kai jiedu belsis po langu nakčia
Nebus tau baisu, ar nedegins tau plaučių nyki vienuma,
Ar nemirsi tu baimės širdim sklidina?
Jei nemirsi, atsakymas visad bus prie tavęs –
Nekurki eilių, kai liūdnas ir vienas pasauly esi,
Nes suprasi, kad be džiaugsmo ir meilės
Žmonės trypia pasaulį vieniši ir basi.