Rašyk
Eilės (73665)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





mangustas mangustas

Kelionė (I)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kai pirmą kartą važiavau traukiniu man buvo septyneri, tada Mieste dar buvo geležinkelis, dabar vietoj jo išdygo naujutėlaitėm plytelėm išklotas „sveikatingumo takas“. Važiavau į Kitą miestą. Tėtis tvirtai suėmęs už liemens, įkėlė traukinio vidun. Atsisėdau prie lango. Mėgdavau žiūrėti į bėgančius medžius, arklius ar senus geltonus namukus, tik važiuojant mašina ar autobusu man pasidarydavo bloga. O čia jau kitas reikalas. Traukinys važiavo vienodu greičiu, tolygiai, netrūkčiojo, nesisukiojo ir svarbiausia - nesmirdėjo benzinu. Labai nemėgau benzino smarvės. Užtat dievindavau užgesusio degtuko kvapą. Traukinys dunksėjo ir aš tariausi girdinti kaip tas dunktelėjimas atsimuša į žemės branduolį. Atsiminiau brolio svaičiojimus apie žuvusią mergaitę, kuri stovėjo prie pat važiuojančio traukinio, todėl ją pagavo kažkokia srovė ir permetė į kitą bėgių pusę. Aš tikėjau, ši mintis įropojo į mano galvą ir ilgai neišlindo. Dažnai galvodavau apie tą mergaitę: „kodėl ji atsistojo prie traukinio taip arti, kad ją pagavo srovė, ar ji nežinojo, turbūt, juk ir aš nežinojau, kol brolis nepapasakojo, tai kodėl nėra jokių įspėjamųjų užrašų, kad negalima stovėti prie traukinio, nes tave pagaus srovė ir permes į kitą pusę? “ Mano kojos prilipo prie sėdynės odos ir nemaloniai kaito, o kai bandydavau jas atplėšti perštėdavo odą, mėginau susikelti kojas ant sėdynės viršaus ir pėdomis įsiremti į jos kraštelį, bet uždraudė tėvas, sakydamas: „negražu taip“. Man rodėsi, kad nuo nuo karščio rasoja ir raitosi jo ūsai, kaip pas lenkų  ponus iš senų paveiksliukų ir nuotraukų, kuriuos tėvas laikė savo albumuose. Balti ilgarankoviai marškiniai buvo aklai užsagstyti, liemenė glotniai apsitempusi apie liemenį, kelnės standžiai išlygintos, juodas frakas dailiai apsivijęs dar gana stuomeningą jo kūną, barzda ir ūsai dailiai apskutinėti, pagal kažkokią niekur man nematytą pasenusią madą, sėdėjo išsitiesęs per daug nesidairė matyt kažką galvojo, jo akys protarpiais apsiblausdavo, kietai sukandęs dantis, suspaudęs lūpas atsiduso ir man pagailo tėvo. Jis buvo visai kitoks nei paprasti vyrai ir aš tariausi girdinti aplink sėdinčiųjų prunkštimą. Atrodė, kad viskas dėl užriestų ūsų ir skrybėlės, turbūt tai buvo tiesa. Man būdavo gėda kai kiemo vaikai su balta kreida ant šaligatvio plytelių išraitydavo ūsus ir kažkokią kreivą marmūzę, aš maniau, jog ten tėvas, niekas kitas tokių ūsų neturėjo.

Mano pirštai išbrinko, jaučiau kaip gyvenimo ir kitose delno linijose kaupiasi prakaitas ir graužia, tirpdo jas. Atvertusi prisikišau ranką prie pat akių ir bandžiau įžiūrėti mažas vandens bangeles ar bent jau lašiukus, bet mačiau, tik šiokį tokį blizgesį. „Įdomu, ta mergaitė persirito per traukinį ir nusibrozdino odą? “ Kažkodėl man atrodė, kad ji perskrido vagoną jo nė nepalietusi, bet tada ji nesusižeidė ir negalėjo žūti, o gal nuo kažkokio spaudimo jai sprogo galva? Kaip kad man vos nesprogo keliantis liftu į televizijos bokštą. Tėvas negalėjo matyti bokšto. Aš sapnavau. O gal ir ne, nes girdėjau viską kas vyko aplink, tik negalėjau pajudėti.
- Laima, mes tuoj atvažiuosim, žiūrėk, koks katinas, gražus? – Tėvas nedrąsiai kalbino mane. „Gražus, tėte, gražus“, man rodėsi, kad išvemsiu savo širdį, kuri plėtėsi, spaudė gerklę. Gal ta mergaitė mokėjo skraidyti? Aš dusau. Tėvas sugirdė vaistus, užmigau.

Atsibudau nuo kažkokio trinktelėjimo į langą, rausvos, gėlėtos užuolaidos spurdėjo, bangavo, už jų kažkas šiugždėjo. Vėliau aprimo, mačiau, kad tas kažkas klausėsi kas vyksta aplink, nejuda. Jaučiau kvėpavimą, keistą švilpčiojimą. Ta tyla mane baugino, visada labai baisu, ne baisu, bet jaudulinga, kai kas nors turi ateiti ir tas laikas jau čia pat, o tas kažkas dar delsia, tada tos minutės virsta burbulais pilve, o kai pasigirsta skambutis tu pašoki iš vietos ir tie burbulai susproginėja. Po kelių minučių pro užuolaidų kamputį išlindo pilka, didelio kumščio dydžio vaiko galvutė, baltom akutėm su juodai švytinčiais vyzdžiais, įtariai pašnairavusi vėl pasislėpė.  Tai buvo tetos kambarys, mes jau atvažiavom. Didelė, lakuota, lubas siekianti sekcija nučiupinėta riebaluotų pirštų, pakreipęs galvą į vieną pusę matydavai vienus pirštų antspaudus, į kitą kitus. Už stiklų stovėjo apdulkėję, didelės stiklinės taurės ir guminiai ančiukai, ir aš tokių turėjau namuose. Sekcijos stiklai vietomis apklijuoti lipdukais su mėlynais nykštukais „Smurfais“, bitėm „Majom“, kuriuos „spekuliantai“ savo vaikams veždavo iš Lenkijos.  Kambarys smirdėjo kepta žuvim. Aš nemėgau tetos. Turbūt buvo rytas, nes pro pravirą langą vidun skverbėsi gaivus atlytos žemės kvapas, jie maišėsi su žuvies smarve ir virto kažkokiu saldžiu pelėsių tvaiku.

Užuolaidos vėl sujudėjo, prisiminiau vaiko galvutę, išsigandau. Mažas kūnelis prisilenkė prie pat žemės ir pūstelėjęs užuolaidos kutus vėl pašnairavo į mane, dabar ilgiau, įdėmiau. Jo galvutė vietomis nusėta žalsvomis dėmėmis, tarsi kerpėmis, kur ne kur matėsi žilų plaukų kamuoliukai, susisukę tarsi pienių pūkai, ritinėjosi viršugalviu. Jis suraukė savo mažą priplotą nosį, turbūt nepatiko saldaus pelėsio kvapas. Kiek papūtinėjęs užuolaidos kutus, išsirideno į kambarį. Tik dabar pajutau, kaip smarkiai suprakaitavau, nugara ir pažastys nemaloniai drėko ir kaito, nors man nebuvo karšta, greičiau šalta. Norėjau šaukti tėvą, bet gomurys tarsi ištirpo. Tas padaras keistai šnopavo, čaižiai, tarsi švilpčiojo. Jis atsuko man nugarą ir pradėjo pinti kaseles iš užuolaidos kutų, dailiai į kiekvieną sruogą atskaičiuodavo vienodą siūlų skaičių, ir aš taip darydavau. Jo stuburo slanksteliai buvo išsišovę kaip driežo, suskaičiavau trisdešimt tris, niekaip nesupratau kaip į tokį kūnelį gali tilpti tiek gumbų. Staiga padaras kažko išsigando ir stuktelėjęs kulnu į radiatorių, klaikiai žvygtelėjo. Piktai dėbtelėjęs atsuko nuogą užpakalį, kvyktelėjęs pasikraipė ir  pasislėpė už didelės vazos, prikimštos „zelionka“ dažytų džiovintų gėlių. Kaip greitai jis laksto.
- Laima, ateisi valgyt, ar tau atnešti? – iš virtuvės spygtelėjo teta. Man nepatiko jos balsas toks nusmailintas, nusaldintas, kad net ne saldus, o greičiau kartus. O kaip ji kalbėdavo su mano tėvu, išrietusi nugarą, išvertusi išplerusias krūtis, atsargiai supindavo žodžius į švinktelėjusio, lipnaus medaus kamuolį ir palengva jį mesteldavo, žvygtelėjusi „oi“.
- Ateinu. – Mano gomurys atsileido, bet pasigailėjau pasakiusi, kad ateisiu pati. Aš vos pajudėjau, bet kažkodėl labai nenorėjau, kad kas nors pamatytų tą padarą. Dabar jis trupino džiovintų gėlių lapus ir be perstojo kikeno, turbūt iš manęs.
- Ar tau padėti, mažyte?
- Ne, ačiū teta, aš pati. Privalėjau būti mandagi, kitaip tėvas supyktų. Palengva nutykinau į virtuvę, kur žuvies smarvė galutinai nustūmė šalin, bet kokį kitą kvapą. Kampe, ant baltos taburetės sėdėjo tėvas, pamatęs mane nedrąsiai nusišypsojo:
- Kaip tu, būželi? – mama mane vadindavo būželiu. Aš atsisėdau tėvui ant kelių, padėjau galvą ant krūtinės, jis smirdėjo prakaitu, man nepatiko tas kvapas, bet vos jį užuodusi jausdavausi saugi, tarsi apklota sluoksniu, kurio niekas neperžengs.
- Gerai.

Knebinėjau virtą žuvį, po sluoksnelį, lupinėjau baltą mėsą ir varinėjau ją į kitą lėkštės kraštą. Teta prisipylė dubenį žuvienės, tarp daržovių gabaliukų plaukiojo trys supliurę galvos, jų akys baltavo. Teta vieną išsitraukė, atsargiai, kad neišslystų ir nepliumptelėtų atgal, žuvies galva artėjo prie jos ryškių rožinių lūpų, prisilietė, pabučiavo, aplaižė, mane supykino, ji apžiojo tą gabalą, aš apsivėmiau. Tėvas sustingo, teta vis dar su žuvies galva burnoje,  atrodo, irgi, jai ant veido buvo užtiškę mano nesuvaldytos skystokos neapykantos. Sugadinau senmergiškus pietus, akimirkos žavesį, sėdint šalia padoraus, simpatiško (na, jei nebūtų ūsų ir šimtametės aprangos) vyro. Mačiau kaip ji drebėjo, valėsi savo pudruotą veidą tualetinio popieriaus skiaute, vos tvardėsi, bet tvardėsi. Toliau nieko neatsimenu.

Pabudau nuo trūkčiojimo po kojomis, atrodė, kad kažkas timpčioja paklodę ir traukia ją iš  manęs.  Vėl tas padaras. Ko jis po galais nori? Už lango augo skroblai, suskaičiavau tris. Tėvas sakė, kad skroblai dažniausiai auga miške. Man patiko jų pilki lygūs kamienai, primenantys pilką žvyrą ar asfaltą. Padaras visai pašėlo. Pagaliau užsikabarojęs ant lovos, prislinkęs prie pėdų visaip jas uostinėjo. Kad tik nepriliestų. Nors jo pilktelėjusi oda man buvo graži, priminė tuos už lango augančius skroblus.
- Ko tau reikia? – pasipiktinusi paklausiau. Tikėjausi kokio nors lemtingo, kupino grėsmės atsakymo, pavyzdžiui, „man reikia tavo sielos“, bet jis tik atsuko savo pūkuotą užpakalį, ir taip sužviegė, kad teta virtuvėje sukruto. Turbūt nesąmoningai to ir tikėjausi, bet brolis buvo pripasakojęs visokių istorijų apie nso, kad su nežemiškomis būtybėmis reikia užmegzti draugišką kontaktą, kitaip jos tave išmėsinės, ar kažką blogo padarys. Mano mėginimas užmegzti draugišką kontaktą nebuvo vykęs, o be to jaučiau, kad ta būtybė labai žemiška gal dar žemiškesnė už mane, ir ji tokia maža, kad vargiai mane išmėsinėtų.
- Koks tavo vardas? – kvailesnio klausimo sugalvoti negalėjau. Kas taip klausia? Reikia surasti kokią nors dingstį, tada turėtų išsivystyti šioks toks diologas.
- Ar tu pasiklydai?
Tyla. Jis toliau šaipėsi iš manęs, kikeno susirietęs, net žagsėjo. Turbūt suprato žmonių kalbą. Bet kaip man dar jį prakalbinti? Nutariau daugiau niekada nieko nesakyti. Tegu kikena. Aš nė nepajutau kaip jis pradėjo čiulpti mano kojų nykščius, jaučiau kaip jo plonas liežuvėlis raitosi apie pirštą. Prisiminiau kaip kiemo vaikai vieni kitiems darydavo staigmenas, užrišdavo akis, nusivesdavo į žaidimo vietą liepdavo paliesti kokio nors gulinčio vaiko ranką, sakydami: „čia lavono ranka, o čia akis“ ir tu įmerkdavai pirštą į skystą, supuvusią lavono akį, o iš tikrųjų į dantų pastą, tokiais atvejais reikėdavo spiegti ir vaidinti, kad iš baimės tau susuko vidurius. Mano kojų pirštai šalo. Virtuvėje vėl sujudo teta. Girdėjau jos guminių šlepečių gurgžėjimą. Ką daryti, pažadėjau sau, kad su tuo padaru daugiau nekalbėsiu. „Slėpkis“- bandžiau mintimis nusiųsti jam nurodymą, man nepavyko. Teta neturėjo jo pamatyti. Tačiau priešingai nei tikėjausi, ji visai neišsigano, o velniškai įsiuto. Raudonos dėmės pamažu ropojo ir dangstė tetos veidą taip kruopščiai ir atsakingai, kad greitai neliko neužpildytų baltos odos plotų. O padaras visai nekreipė į ją dėmesio, nors pastebėjo, kad kambary mes ne vieni.

Tėvas grįžtelėjo į dirbtine oda apmuštas duris. Akimis perbraukė rombo formos iškilimus. Brūkštelėjo batų kulnais į spygliuotą kilimėlį, tarsi nusibraukdamas, prie pado prilipusį švinktelėjusį, lipnų medų. Aš supratau, kodėl teta rytą būdavo gerai nusiteikusi, o tėvas tarsi netekęs pusės savo jėgų. O dabar jis keliais brūkštelėjimais pabandė viso to atsikratyti, beprasmiškai. Lauke nugaras šildė saulė.  Priešais mus turėjo žingsniuoti trys šešėliai, aš mačiau du, vienas buvo mano, kitas padaro. Tėvas nudelbęs galvą, kietai sučiaupęs lūpas, kažką galvojo. Mano šešėlis buvo blankus, vos įžiūrimas. Aš sekiau paskui tėvą. Padaras, turbūt nepratęs prie įkaitusio grindinio, aukštai kilsčiojo kojytes ir kažką piktai murmėjo sau po nosim. Mes iškeliavom.
2007-06-28 10:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-27 08:35
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
dar norėjau paklausti ar man vaidensi ar tuo padaru mergikė atkrito dėl to, kad pati teta ar jos namai tuo serga? jei taip tai truputuką trūksta kelių štrichų, kad tai labiau išryškėtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-12 20:26
Amariito
Smagus.
Net labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-09 18:23
Asta Fox
ziauriai geras, neturiu ka prikisti
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-09 00:08
zirzule
Grįžtu ir grįžtu, kad vėl iškeliaučiau kartu su jais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-07 12:40
abcdefgh
Puikus
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-01 17:58
vaja
Retokai tokių tekstų pasitaiko prozoj. Su malonumu skaitau - kelintą kartą. Mėgaujuosi skaitydama.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-30 20:26
Vai
Vai
lauksim tęsinio. kol kas kažką sakyti - anksti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-29 18:30
krizė__ _
šis tekstas pažadino prozoje ilgai snaudusią mano vaizduotę :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-28 21:13
stengiuos nemeluoti
Aha, gyvai ir vaizdžiai papasakota. Gana įdomu buvo skaityt. Laukiam tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-28 15:12
Si bilė Sibire
Gražus paveikslas, labai.
Tik skyrybos maža.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-28 13:57
pieva yra Jeržio
Sužavėjo detalių aprašai. Artimi. "Mistinis padaras" - gražus simbolis, knieti sužinoti jo reikšmę. Kalbi užuominomis, todėl intriguoji. Laukiu toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą