netekties skylutės

Buvo jau prasidėjusi naktis... Tyliame vieno daugiabučio lange žibėjo stalinė lempa. Per tankią tamsą ji šaukėsi kitų žiburėlių ir švieselių kitų namų languose. Taip kas naktį lempa pro atvirą ventiliacijos plyšelį siųsdavo žinutes į pasaulį, lyg koks vienišas paklydėlis iš akmenukų ant negyvenamos salos kranto dėliojantis „SOS“ ženklą. Bergždžiai ir beviltiškai... Į žinutes atsiliepdavo tik kapsintis nuo namo stogo nešvarus vanduo, tik tanki tamsa ir liūdinčios mašinos kieme. Jei tik būtum labiau įsiklausęs, galėjai išgirsti, kaip prie kapsinčių nuo stogo lašų ritmo prisitaikiusi į tą patį taktą plaka žmogučio, tupėjusio prie lempos, širdis. Kažko be galo trūko nakčiai, žmogui, lempai... Turbūt ir visiems kitiems, miegantiems kažkur toli prie savo langučių. Kažkas kažkada buvo atimta iš kiekvienos širdies, minties, rankų. Kažkas, kas niekad nebegrįš... Šią naktį nemiegantis žmogus prie savo lempos girdi kažką ore, už lango ar prie jo ausies, suprast sunku... Paslaptį išduoa drebanti naktis, nerimstantys, nors tyloje paskendę automobiliai... Paslaptis jėgos, tos nepažįstamos ir niekad nematytos, bet šitaip įbauginančios naktim. Ji meta kauliukus ir šiąnakt drybsodama prie nenuspėjamos likimo ruletės. Akys niaukias nuoboduliu –naktis rami, ir jai nėra ką veikti, jei šitaip nesiseks žasti, greit ir ją koks paklydėlis sapnas pričiups... Žmogus prie lango meldžia –dar vieną naktį dovanoki, dar vieną, juk visuomet suspėsime netekti. Kiekvienas turime kuo tikėti ir tikime. Be paliovos, nes kitaip negalėtume gyventi. O jei ir nustojame tikėti, kažkas tiki už mus.
Nakčiai pasiekus vidurnaktį, vienišasis lempos žiburėlis pagaliau sulaukė atliepo. Jis  pagavo mažą mažulytę kibirkštėlę, sklendžiančią dangum. Toji kibirkštėlė buvo skilusi iš  vienos ašarėlės kito žmogeliuko, miegojusio kažkur kitoj pasaulio pusėj. Tokia skaudi ir  sunokinta ji lengvai ir greitai pasiekė vienišą langą. Netektis. Ją čia atvedė netektis.  Netektis palieka tuštumą, tuščią erdvę, skylę, kurią, atrodo, mato visi einantys pro tave. Į tą  skylę vis prilyja, dažnai netyčiomis į ją supilamos šiukšlės ir tu negali nurimti jos  neužpildęs, negali, todėl ir blaškais savy... Skylės nieks nenori su tavim keistis mainais, jos  nieks neperka, net tau pačiam primokant. Jos netenki tik prabėgus laikui, tūkstančiui naktų,  kai po vieną ašarėlę, po mažą trupinėlį atiduodi  dangui... Tuo tarpu jėgos sprendžia, kaip greit  išlaisvinti tave ir kuomet įkalint kitą.
Kiekvieną naktį susitikdavo tankioj tamsoj lempos žiburėlis ir ašarėlė. Du vienišiai susidraugavo, net įsimylėjo vienas kitą, nors visą laiką buvo persekiojami blogos nuojautos, kad išsiskyrimas netoli. Bet jie buvo laimingi. Susikibę jie per vieną naktį suspėdavo apskrieti visą pasaulį, visą dangų, visas miegančias svajones, visas žiojėjančias skyles, į kurias rūpestingai kiekvieną naktį įmesdavo po saujelę žiedų, saujelę tikėjimo. Skylės traukėsi, svajonės prižadintos atsibusdavo geriems darbams, tikėjimas augo, meilė didėjo, šiltais potvyniais ji liedavo dangų ir mygdydavo jame tupinčias piktas jėgas...
Vieną iš naktų žiburėlis laukė savo mylimosios po sutartu automobiliu, laukė ilgai, kiek tik galėjo, kai rytui brėkštant buvo šviesos priverstas išnykti. Taip ir nesulaukė mylimosios ir suprato kodėl. Jis nenusiminė, tik juto ilgesį, atsivėrusią savąją skylutę. Jis negalėjo verkti ir kankintis, juk šitiek gražaus būta, juk dar viena netektis buvo užpildyta tikėjimu...