......

Ir
              pasi-
            stiebęs
        ant pirštų galų
      atšokavo iki savo namų:
mažas, sušalęs, geltonas, plunks-
      nuotas, keistas ir savas,
      mylimas ir nekenčiamas.
      Apkabino jos liekną ka-
          mieną ir atsikvėpęs
              nuėjo toliau
                  ieškot
                    kaž-
                ko įkvė-
piančio ir kvepiančio žemuogė-
mis, galbūt žmogaus, o gal tik
jo    atvaizdo vandens    pavir-
šiu    je, kuris mirgu      liuoja
ne    tikėtai išvirtęs,    kuo-
met  dar tik skęstan    tį jį
ma    tė mama, kuri      bėgo
verk  dama ir norė      dama
          sustabdyti aki-
          mirką trumpą,
        ir savo gyvybę jam
      atiduoti kaip dovaną,
      kurios        jis nenu-
      sipelnė      jokiais įma-
      nomais        būdais ir po-
      elgiais.        Atleisk man,
      mama,          kad nusken-
dau ir kad neliko vaiko pasakos,
kuri tavim kvėpavo ir šaukė eit arčiau...