Skalsia mintim, žvilgsniu į dangų
Žiupsnelis kvapo iš praeities.
Puošniai nuvytusi gėlė,
Aštriais spygliais save žavės.
Niūrias mintis laukan, į toly
Per langą sielos, jau iš dabarties
Link vakaro išblėsusios ugnies
Balsai...
Tolimi širdies balsai, iš tolo
Ir nuojauta, čia ne sėkmės karys.
Protas pakinkęs seną logika,
Brėš vagą, tarp meilės ir nevilties.
Ši pasaka sena, sena kaip kapas
Rašyta akmeniu ant akmens.
Numirus vėl atgyją, praverdama
Senas pabalusias žaizdas.