Pamestas

Beeinant nulyta senamiesčio pagrindine gatve, visuomet už akių užkliūdavo stirtos įvairiaspalvių skarelių, šalių ir įvairiausių moteriškų atributų ties viena pėsčiųjų gatvės puse, susikertančia su namo kampu. Dar daugiau - jų kupetoje įsimetusi šleivakojė mergina, nuolatos begrąžanti rankas ir nedrąsiai siūlanti damoms puošeivoms, beskubančioms prošal, „pigiai nusipirkti grožį“.

Jauna ji buvo tuomet. Jaunas savyje ir aš, įsivaizduodavau esąs ekonomikos studentas, kaip pridera, kostiumuotas, balkšvu kaklaraiščiu pasidabinęs, rankose spaudžiau juodbruvą lagaminą. Nemėgau akinių, dėl to vengiau juos nešioti. Saulės išvargintų dienų nemėgdavau - vaikščiodavau prisimerkęs ir nuolatos susiraukęs, panosėje burbėdamas tik sau vienam suprantamus ir girdimus keiksmus.

Toji vasara pasitaikė kaip niekuomet lietinga. Ir man tai patiko. Apsivilkdavau juoda eilute ir vaikščiodavau poliečio valandomis skersai išilgai senamiesčio gatvelėmis, akimis kliudydamas netaisyklingus namų siluetus, aptrupėjusias plytas ties Katedros aikšte. Stuksendavau juodu it smala skėčiu į betonines plyteles, kaukšėdavau nuvaksuotais batais, palėta, su greitai pakojose ištirpstančiu garsu ir gero skonio tonusu. Maniau. Nežinau, kaip buvo iš tiesų. Tik visuomet jaučiau, jog balandžiai, pulkais tūpdavęsi man prie kojų, mėgo duonos trupinius iš mano rankų

Vieną popietę ir pamačiau naują prekyvietę. Ryškių klosčių ir medžiagų gausybėje sukosi mergaitė, kurios nepamirštu iki šiolei.

Nedaug teturėjome mes su ja kalbos. Nedaug ir kalbindavau. Nedrįsdavau, bijodavau išgąsdinti, pasirodyti nemandagus ir sugadinti savo eksterjero fasadą.
Ji dažniausiai tylėdavo ir nedrąsiai linktelėdavo. Nurausdavo it aguona ir imdavo paskubomis perdėlioti prekes ar lyginti vėjyje besiplaikstančius šalius. Tuomet atsisveikindavau, paėjėdavau už Mapų gatvės kampo ir, kelias minutes bandydamas ją įžiūrėti, skaptuodavau suluošintas mintis, jaudindavusias iki pats esybės gelmių. Norėjau ją turėti.

Rytais jos niekuomet nemačiau. O moterys... moterys gražiausios rytais, vos pabudusios - sakydavo man tėvas. Nežinojau, ką tai reiškia, tačiau labai ryškiai įsivaizdavau aksesuarų mergaitę tokiame vaidmenyje.

Pamažu atsliūkino ruduo. Dar niūresnis, nevalyvesnis, lietingesnis, nei vasaros popietės. Ėmė visa tai įgristi. Dienos it kopijuojami tušti lapai ritosi, nebeteikė džiaugsmo, vis galvodavau apie ją. Užsimerkdavau ir galėdavau net prisiekti, jog užuodžiu jos kvapą, liečiu švelnius, vanile kvepiančius pečius, bučiuoju dar neužsimezgusias nuodėmei lūpas... Negalėjau atsilaikyti jos grožio spaudimui. Akys aptemdavo, rankos stumdavo mane į priekį, protas negalėjo veikti įprastu tempu ir linkme. Vadinau tai meile.

Dabar, apšviestas savo gyvenimo saulėlydžio, esu ne tas, kas buvau tuomet.

Vienuolikametės mergaitės, vardu Ilona motina visuomet dirbdavo kartu su ja. Žiūrėdavau pasruvusiomis aistra akimis, negalėdavau susivaldyti. Greitai pažinau jos motiną, įgijau pasitikėjimą, kuriuo galėjau žaisti.

Sutepta krauju suknelė gulėjo ant grindų, Ilona šaukėsi mamą. Atsipeikėjau lyg iš gilaus letargo miego.

Visą žiemą atsargiai, nedrąsiai žingsniavau minkštomis nuo sniego senamiečio gatvėmis. Baltomis lyg pražydęs jazmino pumpuras. Ilona, vos pamačiusi mane, tapdavo nekalbi ir šalta lyg neegzistuojantis kūnas. Tik tyliai žiūrėdavo. Bekalbančios man jos motinos žodžių jūros fone tematydavau tik kraują ir perbalusį mergaitės veidą.

Ėmiau vengti žmonių, bijoti senamiesčio gatvių, klaidžių, kaip ir aš pats. Visur mačiau tik kraują ir beverkiančią Iloną. Pamažu darėsi neramu, jog sužeidžiau savo gyvenimo kodeksą, jis tavo nešvarus, suodinas ir žūt būt reikia visa tai atstatyti į vietas.

Niekas taip ir nepatikėjo, jog aš taip galėjau. Maža mergaitė dingo, isteriškai raudanti motina išnyko už nuvažiuojančios mašinos durelių, o aš likau su savo meile.

Spaudžiau tuomet rankose aštrią plunksną, per veidą ir rankas tekėjo salsvo skonio kraujas, tačiau skausmo, raižančio akiduobes, nepajaučiau iki šiol. Tereikėjo išgirsti jos juoką, ir būčiau dar kartą sau atleidęs.