Apie kelius

(Ir beveik visuomet musės), nudriekiančios lubomis kelius iš vieno kampo į kito pasienio kraštą, kurių neištrinsi, (užtikrintai nenukrenta). Mes irgi jais vaikštome, niurzgėdami panosėse, jog nerandame kelių, tačiau braidome dešimtimis milijonų kartų ten pat, kur ir musės. Viena su kita pasirinkimo pusės niūniuoja, o mes negirdime, vis niurzgame, ir bandome kaltinti muses, kurios keliauja savo keliais, joms nė motais, jog nežinai, kur dėtis. Ką pasirinkti ar kaip nenukristi.
Išsitėškęs balzganas mėnuo dangaus kampe ir žvakė, mosuojanti liepsna palei akis. Krebžda mintys, o mes žiūrime į muses, ropinėjančias, nepailstančias. Ant kojų, kurias vakar plovei, bet pamiršai pėdas, rankų, lietusių lūpas, kurias musės irgi paverčia autostradomis tarp akių ir smakro. Juk ne lūpomis kalbame. Žinai? - paklausčiau.
Mėnuo keičia spalvas, mes ieškome balsvumo, tirščius praskleidžiame į šalis, bet juk ne visi mokame rankas ir kojas tiesti vien į priekį. Milijardus atominių sekundžių iškvepiame į tropinę centralizuotą savąją planetą, kurioje neparduodame sklypo nė už skatiką, tuo labiau už milijoną sudėjusiam rankas šilumai, tačiau reikalaujame neklaidžių, kitų pramintų kelių.

Juodais taškeliais nusėtos lubos. Baltos, su juodais aguoniniais taškeliais. Nevalyvos musės, pasidėjusios į šalį sparnuotuosius atributus, žaidžia tinklinį. Kamuolys - tavo mintys, tačiau susivijusios į, rodos, neišnarpliojamą kamuolėlį. Paslaptis įminta?

Apsiverčiame ant kito šono. Nenugulėto, nenuskaudusio, atsibodusio. Užmerkiame akis. Musė, nedavusi ramybės, tyliai sučiaumojama. Mėnulis išjungiamas.
Ant akių vokų skleidžiasi šypsenos motyvai.