Tėvas Maris *****

Trenkusi bažnyčios durimis, Aldona išėjo į naujai išasfaltuotą kelią. Gatvė dar nebuvo spėjusi susigulėti, todėl žengdama tvirtus ir piktus žingsnius kai kur paliko savo pėdos įspaudą. Jos trumpų plaukų neplaikstė vėjas, jie susiriebalavę ir šiek tiek banguoti nesiekė net pečių. O pusmetinė jos šukuosena buvo išsitaršiusi prieš gerus metus. Nors dar kai kur, gerai įsižiūrėjus, buvo galima aptikti kelias rusvai dažytas sruogeles, tačiau jos greičiau dar labiau gadino vaizdą. Perbraukė ranka plaukus ir įsiutusiu žvilgsniu žiūrėjo namų link. Net Dievas bijojo pagalvoti, kokios mintys virė tos pabaisos galvoje.
    - Pasaulis dar nepažįsta manęs, - suraukusi antakius mąstė ji, - pasaulis dar mane pamatys. Tas sušiktas Dievas, tas sušiktas Maris, ta sušikta bažnyčia. Jie dar pamatys, jie dar pajaus, jie dar užuos kraują. Aš pažadu. Aš tau pažadu, sušiktas Dieve! – ji net sužvigo, - kai kas ryto saulės neišvys. Štai šios rankos, -  pakėlė delnus į dangų, - štai šios rankos viską sutvarkys. Niekas manęs nesulaikys, niekas, - Aldona rėkė toliau, bet net pati nesuvokė, kokia buvo teisi. – Dar vienas posūkis, dar vienas posūkis, paskutinis kampas ir aš jį prigriebsiu. Užmušiu tą parazitą. Tai štai, ko jis ten pas tą Marį kasdien eina, - kunkuliavo ji, - atseit, sutvarkyti bažnyčią. Nė velnio! Nė sušikto velnio jis ten netvarkė! Jis skundėsi Mariui, kad motina jį muša. Pamatysi, snargly, pamatysi, ką reiškia ant motinos loti. Pajusi savo kailiu. Net ir tėvas nepadės. Tėvas, cha, net atsibudęs ir išlipęs iš kapo duobės nepadėtų. Cypsi man, Kazy, oi cypsi. Kaip mažas nususęs kaliūkštis, - paskutinis posūkis jau išniro jai tiesai prieš akis ir artėjo su kiekvienu žingsniu.

      O už didžiojo posūkio keliu klibikščiavo Kazelis. Ant paties užsimetęs kirtiklį, kuriuo ruošėsi kapoti asfaltą. Rankoje turėjo volelį naujai kelio dangai lyginti, o po pažastimi nešėsi patį nuostabiausią daiktą, kokį tik buvo gavęs dovanų – medinį šunelį, nors ir trumpom kojom. Vaikino akyse dar niekada nebuvo tiek džiaugsmo, tiek noro dirbti. Jo širdis atrodė laiminga, ir visa tai matėsi jo plačioje šypsenoje. Tiek daug meilės, tiek daug gražių minčių sukosi per mažoje jo ūgiui galvelėje.
    - Kai grįš mama, - galvojo Kazelis, - būtinai jai parodysiu, ką šventas tėvelis man padovanojo. Neatims jis iš manęs jo, ne, neatims. Ir jai patiks. Juk toks gražus jis, visai kaip tikras. O kojeles naujas pats padarysiu, vis tiek nepabėgs. Ir mane jis mylės. Mylės, gal jau net dabar myli. Nežinau, aš tai jį myliu, - bernelis toliau sau svajojo apie mamos liaupses ir tėvo Mario gerumą. Tikėjo jį esant Dievo siųstą jam išgelbėti ir suteikti mamos meilę. Tikėjo tuo šventai ir net neįsivaizdavo, koks jis yra teisus. Koks velniškai teisus.

      Iš už kampo išniro Aldonos siluetas. Sulinkusi ji stovėjo tiesiai prie šventintų prekių parduotuvės ir piktai stebėjo besidarbuojantį Kazelį. Jos akys žiūrėjo tik į jį. Sekė vaiką kaip mirtiną grobį, kaip nekenčiamą priešą, kaip sau pavojingą žvėrį, kaip laukinę kiaulę, kurią mielai išsikeptų ir suvalgytų vakarienei. Ji pasilenkė ir paėmė ant gatvės grindinio sūnaus paliktą kirtiklio kotą. Ant jo dar buvo likę Kazio prakaito. Visas persisunkęs jo kraujo, tekančiu iš nuospaudų, visas smirdantis ir baisiai didelis. Tačiau Aldona nejautė svorio. Jai pagalys pasirodė tinkamas smogti, tinkamas svaidytis juo į visas puses. Ir net neabejojo, kad Kaziui užteks ir vieno smūgio.
Nuleido vėzdą iki žemės ir braukdama juo per asfaltą pradėjo artintis prie savo medinį šunį glostančio vaikino. Dabar ji galvojo tik apie tai, kokiu būdu jam suduoti. Nenusprendė, ar nori kankinti, ar greitai užmušti. Delnu trynė medinį kotą ir bjauriai šiepėsi. Riebaluoti plaukai ir byrantys dantys itin derėjo prie velniškos minos. Apėmė pagalį abiem rankom ir priėjo per du žingsnius nuo Kazio. Tačiau vaikinas pajautė kažką stovint už nugaros. Nieko neįtardamas jis atsisuko ir pamatė motiną. Ji net drebėjo iš įsiūčio.
    - Labas, mama. Gerai, kad atėjai, nes aš jau baigiu šitą kelio dalį, turėčiau iš Stasio gauti algą. Kur man ją padėti? – naiviai kreipėsi į Aldoną. Ji sekundei sustingo ir pažvelgė į šalia gulintį metalinį kirtiklį. Pabaisa dar labiau išsišiepė ir kiek begalėdama užsimojo pagaliu.
    - Kazeli, aš pati paimsiu tavo algą, - tai tarusi kirto jam pagaliu, bet tas nepataikė į galvą, o nuslydo paausiu. Kazys sukliko ir nugriuvęs apsikabino šunelį. Aldona iš pasiutimo net surėkė ir tvojo dar kartą. Vėl nepataikė. Kaziukas cypė kaip tas mažas kaliūkštis, kurį Aldona vaikystėje prie medžio prikalė. Ir tai jai dar labiau patiko. – Tai, sakai, pas Marį eini skųstis?
    - Neinu, mama, neinu! – rėkė ir kūkčiojo Kazelis. – Neinu, prisiekiu, neinu, mama, neinu. TĖTI!!
    - Tu man nemeluosi, mažas parazite! – sukliko pabaisa ir pagriebė aštrų kirtiklį. Ant menčių gulinčio Kazelio akys sustėro, dar kartelį sužvigti TĖTI nebepajėgė. Mama užsimojo kirtikliu ir smeigė iš visu jėgų į vaiką. Pataikė į petį. Kazys rėkė, kaip skerdžiamas, kaip mažas paršelis, vedamas į skerdyklą, kaip elektra kratomas vaikas. Muistėsi į visas puses ir klykė, klykė!! Aldona pamatė, kad ir tas smūgis jo nepribaigė. Staiga pakėlė koją ir padu suspaudė kirtiklį dar giliau, iki pat asfalto. Nors ji ir mėgavosi vaiko klyksmais, bet negalėjo leisti, kad kas išgirstų. Pagriebė prie kojų sužertos žemės ir sugrūdo Kazeliui į gerklę. Jis pradėjo kosėti, per nosį rėkti, inkšti ir draskytis. Toks nežmoniškas skausmas matėsi jo akyse. Ir vienintelis klausimas: „kodėl, mama? “. – Tu mano, tu man priklausai, mažas sūtrauka! – vis įžeidinėjo savo vaiką Aldona ir dar labiau trypė kirtiklį. Pabandė jį ištraukti, bet jis buvo per giliai. Net į kietą asfaltą sulindęs. Kazelio ranka, permirkusi krauju, traukulių apimta blaškėsi į šonus, o pats vaikas pajudėti nebegalėjo. Ašarų pilnomis akimis sekė motiną ir sulėtintai matė, kaip pasiėmusį medgalį, ji trankė atsivedėjusi į jo krūtinę. Vaikas jau nieko nebejautė, ausyse spengė, o paskutiniai vaizdai, kuriuos matė, buvo mylima mama, apsitaškiusi veidą jo krauju ir nebyliai rėkianti daužė per jo šonus. Sukaupęs paskutines jėgas, Kazelis išspjovė iš burnos žemes ir paskutinį katą garsiai suriko:
    - Tėve Mari!!!

      Tą akimirką iš už to paties baisaus kampo išlindo Maris su svečiais, kuriuos Aldonai žadėjo rytojui. Nieko neįtardamas jis lengvu žingsniu ėjo priekyje savo palydos. Dėl visa ko pasikvietė ir policininką, kad saugiau būtų, kad Kazelį sveiką išsivežtų. Vis atsigręždamas atgal, jis prašė paskubėti svečius, kad tik per vėlu nebūtų. Bet paskutinį kartą nusigręžęs, jis atsisuko jau išniręs iš už posūkio. Kaip žengė žingsnį, taip ir sustojo.
    - Kazeli!! – suriko klebonas. – Dieve šventas, Dieve mano, mes pavėlavome!.
    - Ar tai ta moteris, ana ten? – paklausė policininkas. Maris apsivėmė.
    - Taip, tai ji. Bėk greičiau!! – policininkas pasileido link jų, bet Maris atsitokėjo ir aplenkė jį. – Mirk, pabaisa!! – dar spėjo surikti kunigas ir atsivedėjęs spyrė Aldonai į šoną. Ji parkrito. Visa apsitaškiusi Kazelio krauju, ji nesuprato, kas vyksta. Bet pamačius Marį, šoko su tuo mediniu kirtikliu smogti jam. Įsirėžė ir jau smogė, kai policininkas kirto jai bananu per šlaunis. Moteris suriko ir parkrito. Nusivalė sūnaus kraują nuo veido palikdama vingius ant kaktos ir nulaižė visą delną su begaliniu pasitenkinimu.
Maris priklaupė prie mylimo Kazelio. Pamatė aplinkui sumirkusią nuo kraujo ir vaiko ašarų žemę. Bijodamas prie jo prisiliesti, jis švelniai nubraukė plaukus nuo kaktos. Negalėdamas sutramdyti srūvančių ašarų, vis kartojo: „Aš pavėlavau, aš pavėlavau“.
    - Šventas tėveli, atėjot pas mane. Jūs mane išgelbėjot, - sušnabždėjo berniukas.
    - Kazeli, atėjau, atėjau pas tave ir tave išgelbėjau.
    - Tai ko verkiate? Juk viskas gerai, išgelbėjot mane, - tarstelėjo kelis žodžius ir užspringo žemėmis. Maris su norine pravalė gerklę. - O ar mano tėvelis jau pabudo, kunigėli? – kunigas nesumetė, ką atsakyti mirštančiam draugui, mirštančiam savo vaikui.
    - Taip, Kaziuk, mačiau jį. Mačiau ateinantį, susitikau prie parduotuvės. Sakė eina pas sūnelį. Tai turbūt pas tave, ane?
    - Pas mane, tėveli, pas mane. Aš jo berniukas. Jis visada taip sakydavo.
    - Žinau, mano pagalbininke, žinau. Štai, man atrodo aš jį matau, va, jis visai čia pat, Kaziuk, - Maris vaidindamas, kad mato mirusį jo tėvą, nusisuko į parduotuvę. O kai su apgaulinga šypsena žvilgtelėjo į Kazelį, jis jau gulėjo nuleidęs galvą, atmerktom, apverktom akim. – Kazeli, eik su Dievuliu, - kunigas peržegnojo berniuką, užmerkė akis ir pažvelgė į dangų: „Nubausk Aldoną teisingai, Dieve, tu tai padarysi geriau už mane“. Ir tyliai nuleidęs galvą atsigulė ant Kazelio krūtinės. Prarado sąmonę.