Anapus ribos

Mes sėdėjome tryse. Visų mūsų veidus puošė dirbtinės šypsenos. Iš karto
pasiruošę laukėme kol į kambarį kas ateis. Kuris iš mūsų, kuris galų gale
galės išsilaisvinti iš čia, vėl pabusti, pamatyti savo artimuosius ir žinoti,
kad jie tikri, ne tik bedvasiai sapno herojai nenorintys išnykti, todėl ir
kalinantys mus mūsų pačių sukurtame pasaulyje.

Durys atsidaro. Į kambarį įeina jis - mūsų visų kančių kaltininkas. Nulenkiame
galvas ir laukiame. Padaras lėtai apeina aplink mūsų trijule sėdinčia prie
stalo. Iškelia rankas ir staigiu judesiu nulaužia antrojo vyriškio sprandą.

Tuo pačiu metu trečiasis vyriškis pašoka ir klaupiasi ant kelių.

- Kodėl ne mane, kodėl ne mane, kodėl? - jis šūkauja sielvarto kupinu balsu. -

Aš nebegaliu kentėti tau reikia tik jo. Nelaikyk manęs čia. Maldauju...
- Laikysiu tave kol...
- Prašau! - vyriškis nutraukia monstro pasisakymą.
- Ne.
- Bet...

Vyriškis įgriūna atgal į kėde ir prisidengęs veidą ima kūkčioti. Mačiau
daugybę taip sugniuždytų žmonių ir žinau, kad niekas taip neišvargina žmogaus
kaip amžinas buvimas košmare. Būti įkalintam čia yra nepalyginamai sunkiau,

negu paprastame sapne. Niekada nesibaigianti baimė - štai kas vertė šį pasaulį

tokiu nepriimtinu.

Gerai žinojau, kodėl padaras nepaleidžia to žmogaus. Jis nebuvo įsitikinęs,
kuris iš mūsų jį sapnuoja savo košmare ir kuris yra tiktai atsitiktinai čia
pakliūvusi auka. Jei prabus tas kuriam nederėtų, monstrui ir vėl teks grįžti į
mano pasamonės giluma. Ta smulkutė fantazijos dalis ir toliau kerosis giliai
mano smegenyse nerasdama kelio lauk.

Šaltis užliejo mano kūną. Mačiau, kad ir kitas vyriškis ėmė drebėti. Jis
susirietė į kamuoliuką. Mes abu žinojome pukiai žinojome kas tuoj įvyks, bet
vien tik žinojimas mūsų negalėjo tam paruošti. Tam pasiruošti neįmanoma.

Vyriškis dar labiau susirietė ir tyliai sušnibždėjo:

- Košmaras prasideda...