Tiesa, paties meteorito paieškos grupė taip ir nerado. Kai kas galvoja, kad jį pasiėmė gruzinai, kai kas - kad šis susinaikino. Oficiali versija nekinta: smūgio metu daiktas sprogo, lyg kasetinė bomba paskleisdamas kapsules su užkratu nuo penkiasdešimties iki šimto kilometrų spinduliu. Tikslių matavimų spec. tarnybos taip ir neatskleidė, nors jau žinoma beveik visa istorija.
O buvo ji gana paprasta. Liepos 28-tąją net trys saulės sistemoje išmėtyto palydovų tinklo grandys užfiksavo maždaug metro skersmens iš įvairių uolienų sudarytą judantį kūną, kurio orbita pagal apskaičiavimus turėtų kirstis su žemės po šešiasdešimt penkių valandų. Nustatyta tiksli kritimo vieta, atlaisvintas koridorius ir tiesiog laukta, kol eilinis „svečias“ sudegs planetos atmosferoje - panaši procedūra įvyksta beveik kasdien. Bet taip neatsitiko.
Pažeidęs didžiąją dalį fizikos dėsnių ir praradęs vos pusę savo masės, meteoritas kuo ramiausiai smigo į žemę kažkur Kaukazo priekalnėse. Išsiaiškinti, kodėl jis taip akiplėšiškai pasielgė turėjo iš geriausių specialistų sudaryta tyrimo grupė, jau kitą dieną paslapčia nuleista iš orbitos. Objektas, kaip minėta, nerastas, paieškos tesėsi apie du mėnesius. Vietoj penkių metrų gylio kraterio darbininkai iškasė beveik pusės kilometro duobę, bet suprato ne ką daugiau.
Nors keistų įvykių ieškojimų metu netrūko, tačiau viską nustelbė vienas vienintelis atsitikimas. Praėjus dviems mėnesiams nuo kasinėjimų pradžios pirmą kartą pasaulio istorijoje užfiksuotas masinis beveik visų rūšių ryšio priemonių gedimas – apie du šimtai žmonių su visa įranga dingo kaip į vandenį, vienu metu nutrūkus ir palydoviniam, ir radijo ryšiui.
Siunčiant antrąją grupę jau buvo aišku, kad ji vyksta į užtikrintą mirtį. Pasirodo, savo mokslininkus įvykio vieton buvo pasiuntusi ir Gruzija, tik šios atstovai namo sugrįžo. Bet ne vieni.
Pirminė viruso analizė atlikta būtent gruzinų laboratorijose. Išsiaiškinta gana nedaug, bet to užteko kilti masinei panikai tarp visų, kam tik buvo pranešta naujiena.
Nukritusio meteorito apylinkėse aptiktas virusas, ir ne bet koks. Prasiskverbęs į žmogaus organizmą elgdavosi jis beveik kaip parastas, tik velniškai stiprus bakteriofagas – pirmiausiai paveikdavo nervinius smegenų centrus (atsirasdavo mieguistumas, kartais – pykinimas), paskui imdavosi doroti sąnariuose esantį kolageną, kol visiškai sutrikdydavo judėjimo funkciją. Šanso išsigelbėti nebelikdavo.
Tačiau po kurio laiko aptikta dar viena viruso savybė - su vilkišku apetitu jis dorodavo neoorganiką. Pro vėdinimo sistemas įsigavęs į silicio pagrindu veikiančius biokompiuterius mūsų draugas iš pradžių trumpam visiškai sustabdydavo jų darbą, o paskui elgdavosi savo nuožiūra – paversdavo šiuos biologinių šiukšlių krūvomis arba įvairiais būdais trikdydavo bei koreguodavo nešiotojų darbą.
Tą pačią sekundę ant kojų pastatyti įvairių šalių specialieji daliniai, kuriuose silikatiniai kompiuteriai – monstrai pakeisti prieštvaninėmis nanotechnologijomis, o žmonės įkišti į kosminiams prilygstančius skafandrus. Tačiau kelti visuotinės mobilizacijos neprireikė – virusas, pasirodo, savaime nesidaugina ir neplinta, taigi net naikinti jo nebuvo jokios prasmės.
Bent jau taip manė tuometinė valdžia.
Vienas iš kareivių apvertė kūną ant nugaros.
-O šitas vėliau už kitus nusibaigė.
-Aha. –šalimais stovintis kolega pasilenkė ir apžiūrėjo kabančius drabužių skutus. - Matyt pilotas.
Kiti kareiviai jau kasė duobes ir vertė į jas lavonus. Kai kas tarp jų rasdavo senus pažįstamus, kartais net draugus. Tačiau niekas neišsidavė.
Beveik visą antrąją paieškos grupę aptiko maždaug už penkių kilometrų nuo sumaitoto lėktuvo. Ten, likę gyvi matyt surengė lyg ir pasitarimą, paskui paliko sunkiai sužeistuosius ir nupėdino ieškoti netoli esančio kaimelio. Matyt kad rastų pastogę ir įspėtų vietinius gyventojus apie grėsmę, nuo kurios išsigelbėti ir taip nebuvo jokios galimybės. Pranešimą su detaliai aprašyta tikrąja pirmųjų tyrinėtojų žūties priežastimi grupė gavo tik prieš pat kritimą, bet apie tai net pilotui nebuvo pasakyta. O paskui orlaivis, pažeistas viruso, nukrito.
Vienas iš kareivių lengvai stumtelėjo suirusį kūną, ir tas įvirto į duobę.
-Sako, vietoj jo kitas turėjo skristi. – pasigirdo seržanto balsas. - Bet jie pasikeitė.
-Nepasisekė žmogui... - duobkasio per prievartą balse nuskambėjo gailestis. - Juk jis nieko nežinojo.
-Taip, nepasisekė. Mirtininkams niekada nepasiseka.