Tėvas Maris ****

Kai Kazelis išbėgo iš zakristijos kiemo nešinas savo nauju šunimi, Maris vis dar negalėjo pakilti nuo hamako tinklo. Didžiulis sopulys vaikščiojo po jo kūną ir neleido ramiai padėkoti Dievui, kad vis dar neprarado žmogiškumo. Jau daugybę kartų jis naktimis tyliai verkė, nes tam vargšui Kaziukui reikia šitiek iškęsti. Jau nesuskaičiuojamą galybę kartų Maris prašė aukščiausiojo, kad suteiktų jam jėgų nueiti pas Aldoną ir išdėti visą teisybę jai  į akis. Kas vakarą, sopuliui vis beaugant, klebonas motyvuodavo save kitais žodžiai, įrodinėdavo naujais, ką tik išgirstais gandais, kad jau laikas sutvarkyti šį nešvarų reikalą. Tačiau Dievas liko kurčias savo tarno prašymams. Maris ryte likdavo toks pats bailys su sopuliu širdyje, koks būdavo prieš einant miegoti.

      - Dieve, ar Kaziukui lengviau dėl to, kad aš gailiu jo? Ar jam geriau, kad aš nešiojuosi sopulį širdy? Ne, gali, Dievuli, neatsakyti,  aš pats galiu: jam nė trupučio nelengviau. Po galais, turiu pagaliau apginti silpnesnįjį. Juk negaliu būti kunigu ir tavo tarnu, jei nesugebu skleisti gėrio, - Maris su ugnele akyse dėstė savo pasiryžimą pakėlęs galvą į dangų. - Taip, po velniais, aš šiandien pat nueisiu pas juos į namus ir išgelbėsiu vaiką iš motinos nagų, - pasakė, ką seniai norėjo, bet užplūdusi baimė dėl jo apsilankymo pasekmių draskė širdį į šimtus šukelių. Bet tu metu už nugaros suskambėjo zakristijoje esantis žadintuvas, pranešantis, kad laikas laikyti mišias. Klebonas kaip niekada džiaugsmingai pašoko iš hamako žinodamas, kad eina tiems nenaudėliams bibliją skaityti. Tačiau šis kartas buvo kitoks, jis priėmė tai, kaip Dievo ženklą – neik pas Kazelį. O gal tai tik dar vienas baimės apsireiškimas jo menkame kūne? Jis ir pats tai suprato, bet velnias jau buvo per giliai jame.

      Maris netvirtu žingsniu įžengė pro mažas dureles tiesiai ant pakylos, kurią vadino altoriumi. Tačiau altorius jis būtų buvęs tik liuteronų bažnyčioje, kurioje prabanga yra peikiama labiau už velnio apsireiškimus ar jo apsėstus žmones. Tą altorėlį iš klevo atraižų sukalė ir suklijavo, o kai kur net ir surišo tas pats stalius, kuris pagamino Mariui dvi stirnas ir vieną šunį nevykusiomis kojomis. Tad nieko gero nebuvo galima tikėtis ir iš šio jo „stebuklo“. Maris vis prisibijojo garsiau kalbėti ar žengti stipriau, kad neįlūžtų grindys, mat supuvusios jos vietos užėmė tris ketvirtadalius. O ir tuos pačius davė kunigas, nes vis dėlto buvo sumokėjęs už altorių tris litelius, tad nebuvo galima visiškai nuvertinti šio kūrinio.

      Vengdamas per stipriai kvėpuoti, kunigas pradėjo mišias. Skaitė iš maldaknygės. Pats giedojo kai kurias vietas, nes miestelyje neatsirado nei vieno, kuris sutiktų giedoti bažnyčioje sekmadieniais. Tiesą sakant, buvo vienas savanoris, tačiau klebonas nenorėjo, kad Kazelis dar labiau apsikvailintų prieš bendruomenę, nes nesugebėtų išmokti teksto, o apie klausos turėjimą net kalbėti buvo neverta, nes aplinkiniai užsidarydavo langus, kai vaikinas tiesdamas kelią dainuodavo savo mėgstamas Stasio Povilaičio dainas. Tie patys šunys, kurie lyg nudvėsę iš bado gulėdavo šalikelėse, mielu noru jam būtų atidavę paskutinį kąsnį, kad tik jis nebedainuotų. Taigi Maris bažnyčioje per mišias atlikdavo visas pareigas, kokias tik reikėdavo, tačiau vis tiek niekas nesusidomėdavo tuo, ką jis sako ar ką daro.
Iš pradžių kleboną labai glumino toks žmonių abejingumas mišių eigai, tačiau laikui bėgant priprato prie visko, net ir prie atloštų galvų ant suolo krašto, knarkiančių visu pajėgumu. Tačiau vykstant eilinėms mišioms dar niekas niekada nebuvo jam pasakęs nei vieno pikto žodžio. „Vis dar turi tie nenaudėliai šiek tiek dievobaimingumo“ – vis sau po nosimi kalbėdavo Maris. Tačiau kaip maži vaikai gauna naujos patirties ir praranda pagarbią baimę tėvams, taip ir visi tie žmonės atsisakė bet kokio dievobaimingumo tą nelemtą kartą.

    - ... Dėkokime Dievui, - užbaigė maldą klebonas. – O dabar bažnyčios skelbimai. Mūsų bažnytėlei, broliai ir seserys, verkiant reikia remonto. Miesto meras nesutinka skirti pinigėlių, tad tenka man kreiptis į jus. Suprantu, kad patiems labai sunku verstis, tačiau ši bažnyčia yra ta vieta, kuri mus visus jungia, vienija ir suartina...
    - Tai ką, klebonėli, vėl pinigų reikia? – kažkas šaižiai paklausė iš bažnyčios vidurio. Klebonas gerai pažino šį balsą, tačiau neišsidavė.
    - Taip, mums vėl reikia pinigėlių. Matot, kad aplinkui viskas byra....
    - Iš tų pinigų, kuriuos jums suaukojome per visus šiuos praėjusius metus, būtų galima pastatyti keturias naujas bažnyčias, kurios nurungtų net ir Vilniaus arkikatedrą.
    - Taip, aš sutinku, kad būtų jas galima pastatyti, tačiau tada reiktų kas penkias dienas keisti klebonus, nes jie iš bado numirtų. Už ką man prasimaitinti, kaip jūs manote Aldona? – balsas buvo demaskuotas. Aldona suprato, kad kunigas visą laika žino, su kuo šnekasi. Tačiau ji negalėjo nusileisti. Kas pradėta, tas turi būti ir užbaigta.
    - Mes turime žemės ir ją dirbame. Štai iš kur turime pinigėlių. Nors dažnai ir patys neturime. Viską vaikai pravalgo. Patys tuščiais pilvais sėdime.
    - Tik jau jūs, Aldonėle, savo vaiku ir rūpinatės. Kiekvieną dieną matau ant jo kūno vis naujų mėlynių. Jūs berniuko nesugebate jau trisdešimt metų daktarui nuvežti. Jo susuktą ranką seniai reikėjo atstatyti ir leisti Kazelį į mokyklą, o ne kelius tiesti.
    - Ką jūs išmanot vaikų neturėdamas, Mari?
    - Jis šventas tėvas, tad prašome į jį taip ir kreiptis, - kažkas subarė iš šono.
    - Nusišikt man į jį. Jokio šventumo nematau tame jo kreivame snukyje, - piktai atsakė Aldona.
    - Aš vien tuo esu už jus pranašesnis, - atsakė Maris, - kad turiu žmogišką širdį, o nesu žvėris, skriaudžiantis apsiginti negalintį. Ir dar savo sūnų. Jei dabar būtų viduramžiai, tokias kaip jūs degintų ant laužo be jokio gailesčio. Lauk! Lauk iš mano bažnyčios! – suriko Maris, neapsikentęs tos bjaurios moters veido.
    - Išeinu, klebone, iš jūsų bažnyčios, bet kartu su manimi išeina ir mano aukos.
    - Dievas man neleis numirti, jei ir nepaaukosit, o dėl to, ar jūs gyvensit ilgai nenubausta, aš drįsčiau abejoti. Telaimina jus Dievas, nors to ir nesat verta. Be to, ši diena yra paskutinė, kai turite šalia savo sūnų, rytoj iš pat ryto sulauksite svečių, - tačiau tai pasakęs Maris pasigailėjo, nes išsigando, kad ji jo šiandien neužmuštų, tad greitai sumetė dar šį tą, - ir jei ant Kazelio kūno bus viena mėlyne daugiau nei kad šiandien buvo, sėsit į kalėjimą, - tai išklausiusi, Aldona apsisuko ir paliko bažnyčią išdidi ir nepalaužiama.

      Visi sėdintieji liko giliai sukrėsti šios scenos. Vieni negalėjo nuleisti akių nuo klebono, kiti nuo išeinančios Aldonos. Tačiau visi pritarė kunigui, kuris vienintelis sugebėjo Aldonai išrėžti tiesą į akis. Kiekvienas miestelio gyventojas žinojo, kaip baisiai ji elgiasi su Kazeliu, kuris negali apsiginti net nuo savo šešėlio. Visi jo gailėjo, ir kai niekas nematydavo, vis įkišdavo jam burnon kokį skanų sausainį ar arbata pavaišindavo. Tačiau niekas nėra nė žodžio pasakęs Aldonai, kad blogai elgiasi, kad negalima šitaip skriausti nesveiko vaiko. Tiesą sakant, visi žinojo, kad ji atsakys: „Tai mano darbo jėga, ne jūsų. Tad nesikiškit, kur nereikia, seniai nelaimingi. Kazys priklauso man, o jam gali greitai priklausyti ugnis ir jūsų tvartai“. Vietiniai suprato, kad Aldonai ne visi namuose, todėl ir palikdavo vaiką likimo valiai. Nors kasdien ant jo kūno matėsi vis didesnės žaizdos.

      Bet pagaliau viskas keičiasi. Pagaliau kunigas pakeis šią neteisybę, kuri kerojasi jau dvidešimt metų. Visi sėdintieji bažnyčioje atkuto, pradėjo dairytis vienas į kitą ir šnabždėtis, kad galų gale šventas tėvelis užsitarnavo jų pagarbą. Juk visi mylėjo Kazelį, tad jo gynėjas, o dar ir Dievo siųstas buvo jiems kaip pavyzdys.
    - Tėve Mari, ką jūs turėjote omeny sakydamas, kad Aldona sulauks svečių? – paklausė pirmasis atsitokėjęs tikintysis.
    - Rytoj su Dievo pagalba ir minėtais svečiais Kazelis bus laisvas kaip vėjas. Jų atskleisti aš negaliu, brangieji.
    - Bet kur jis gyvens, - paklausė kitas, - juk į vaikų namus nepriims – per senas, o į senelių taip pat – per jaunas. Jei atiduosite jį į bepročių namus, iš mūsų Kazelio neliks nieko, kas dabar dar yra sveiko.
    - Visa tai tiesa, Vincai, - pasakė kunigas nuo supuvusios pakylos, - visa tai tiesa. Tačiau Dievas tam mane čia ir atsiuntė. Aš juo pasirūpinsiu. Dabar jau žinau, kodėl esu čia. Dabar jau žinau, ką turiu padaryti. Ačiū Dievui, garbė jam, daugiau niekada neabejosiu jo keliais, daugiau niekada neabejokime jo keliais, broliai ir seserys. Daugiau niekada.

      Visi iki vieno atsiklaupė ir padėkojo Dievui už tai, ką turi ir už tai, ką turės. Po pamaldų Mariui nereikėjo rinkti aukų. Patys žmonės nešė negailėdami. Aukojo, nes nuo tos dienos Maris tapo jų tikru dvasiniu vadovu, jų pavyzdžiu ir garbingu Dievo tarnu.