Kai matai, ką matai
daugiau nieko,
o ne ką kita,
atrodo. Viskas.
Nematoma lygiai
taip pat
kaip niekas pamatomas,
nors jo ir nėra
ir niekad nebuvo
aukštybėse.
Persišviečia.
Kai užsimerki
sugrįžti į nežinią
tekančią venomis
tiesiai į smegenis,
nors taipgi nėra -
ji teka arterijom,
venom tik grįžta
į tavo minkštimą,
perplėštą iltimis,
bet nulaižytą - tiki.
Kuo tiki, nors nemoki
tikėti, tad viskas sugrįžta,
kartojasi,
nes nieko nėra užrašyta,
iškalta į akmenį
šaltą ir kietą,
kaip tavo laukimas
to, ko nėra ir niekad nebuvo,
nebus.
Niekados
tiktai niekas
nežūva.
Išlieka. Pasrūva.