Riba

- Sveikas.
- Labas.
- Tai kaip einasi?
- Geriau iš karto sakyk ko nori.
- Noriu valgyti.
Aš išsivaizduoju maišelį su maistu savo rankoje. Nežinau ko jame prikrauta, bet tai nesvarbu - svarbu tik tai, kad ten maistas.
- Imk - ištiesiu į šoną tuščią ranką.
- Ačiū.
Padaras paima maišelį. Iš jo išsitraukia dešrą ir ima godžiai valgyti. Tiksliai nematau kaip jis ją valgo. Nematau gerai ir jo paties, tiesiog suvokiu jo tariama egzistencija šalia savęs. Suvokiu jį kaip kuprotą, tačiau guvų į velnią panašų padarą. Jis eina drasiais žingsniais karts nuo karto užkliūdamas už akmens.
- Tu visada valgai dešrą - mesteliu pastabą jam.
- Man ji patinka, ypač tokia, kokią ją tu išsivaizduoji.
- Nebijai, kad sustorėsi? Juk čia yra tiek daug kalorijų.
- Nebuvo kol tu to nepasakei. Beje aš nesustorėsiu.
- Kodėl tu taip manai?
- Tu niekada neišdrįstum manęs išsivaizduoti storo.
- Nebūk tuo įsitikinęs. Aš galiu su tavim daryti ką panorėjęs. Štai tu nieko negali daryti, nei man, nei sau. Juk esi tik mano vaizduotės vaisius. Darai tą, ką aš noriu, kad tu darytum. Šneki tą, ką aš sugalvoju savo mintyse.
- Nesiutink manęs su šiom savo nesamonėm, nes kai ištrūksiu iš siauro tavo fantazijos pasaulio nepasigailėsiu.
- Na pabandyk. Niekad neištrūksi. Tiesiog imsiu ir tavęs neišsivaizduosiu. Akimirka ir aš einu vienas, be jokio palydovo.
Padaras staigiai iššoka prieš mane; ima mosikuoti rankomis, kojomis. Įsuka maišelį, meta jį į mane. Jo rankose dar vienas maišelis, jis vėl jį meta. Pamatęs, kad jo išdaigos man nieko nedaro išsitraukia kirvį ir ima kapoti man sprandą. Kelias sekundes strikinėja poto surinka:
- Aha!!! Nesitikėjai, kad aš taip padarysiu. Net nenumanei.
- Tiesa sakant tu taip elgeisi tik dėl to, kad aš taip norėjau. Suvok tai, kad tu neegzistuoji, kad tavęs nebuvo niekada. Ir nebus...
- Bet tu nenustoji fantazuoti. Aš vistiek turiu kažkokią galią tavo pasamonei.
- Ne. Niekada ir neturėjai. Pavargau su savimi kalbėtis. Išnyk...
- Tai vadinasi aš bėjėgis ką nors pakeisti...
- Mes visi bejėgiai...
Padaras išnyksta amžiams nusinešdamas pakutinius savo tariamos egzistencijos likučius. Jo tikrai daugiau neišsivaizduosiu. Nes faktas, kad jis iššoko prieš mane man to iš tiesų nepanorėjus smarkiai gąsdino. Jaučiau, kad metas viską užbaigti, nes paskui gali būti per vėlu...