Atominės dulkės

Karas... Karas niekada nesikeičia. Žmonės miršta dėl vaikiškų priežasčių, skausmas viduje ir likę prisiminimai. Tai ką tu matei ar norėjai pamatyti, viskas išnyko. Meilė buvo iškeista į neapykantą,
draugai tapo priešais, gyvybė patapo mirtimi. Kai kurie buvo pakankamai sėkmingi ir jie sugebėjo apgauti keturis apokalipsės raitelius. Žmogus, vardu Džekas, buvo vienas iš išgyvenusių po to kaip bombos su nekaltų angelų sparnais paliko bunkerius. Jis buvo paprastas architektas su stipriu suvokimu ir kadaise turtinga siela. Jo gyvenimas buvo skirtas žmonai, draugams, brangiems žmonėms.
Tai buvo 2027 metų birželio 9 diena. Diena kurios niekas nepamirš. Lauke lijo. Džekas važiavo namo po ilgos dienos darbe. Radijo stoties pranešėjas pranešė, kad  Jungtinių Amerikos Valstijų armijos pajėgos nustūmė rusus toli į Azijos rytus, nors Rusijos vyriausybė teigia nepasiduosianti. Džekas grįžęs namo  iškart įsijungė televizorių. Kanalas CNN rodė žmones švenčiančius pergalę prieš Rusiją po dešimtmetį trukusio karo, bet staiga TV ryšys nutrūko ir po kelių akimirkų galima buvo matyt trukčiojančiame vaizde rusų vyriausybę kažką kalbant rusiškai. Po trumpos kalbos buvo parodyta raketa paliekanti bunkerį. Džekas greitai pagriebė savo mašinos raktus ir bėgte pasileido žemyn į garažą. Po to kai jis išlėkė iš garažo net ne uždaręs vartų, jo nuostabai jis pamatė daugybę mašinų paliekančių miestą. Džekas su savo žmona gyveno  keli kilometrai nuo miesto, todėl jis didino greitį kiek galėjo ir leido oro sąlygos, bei nusiaubto miesto gatvės.  Jis buvo prie pat miesto, greitis siekė 180 km/h, kai jo nelaimei į kelią išbėgo šuo. Jis greitai pasuko vairą į kairę pusę. Slidi kelio danga jo mašiną suko tarsi akmenį ant ledo. Sukaupęs visas savo jėgas jis pakėlė galvą ir pamatė, kad įsirėžė į statulą. Jo pirmas projektas. Skirtas pasveikinti atvykstančius į miestą. Tamsa apglėbė jo akis.
Sunkiai atverdamas akis Džekas pamatė neryškų vaizdą.
- Ar tai angelas? - jis pats savęs paklausė, - Ne tai negali būti angelas, angelai nelaiko kruvinų bintų. Tai buvo baltą švarką vilkinti seselė. Ant švarko buvo antsiuvas su užrašu 9 slėptuvė. Šalia jos stovėjo vyras su nežinomais šarvais. Rankoje jis laikė m60 amerikiečių gamybos ginklą. Po to jis norėjo sumirksėti ir jo akys vėl nusilpo. Dar kartą jas pravėręs jis išvydo, kad jis nedideliame baltame
kambaryje pripildytam technologinių prietaisų su nežinomais rodmenimis. Jis suko galvą į kitą pusę, kai tapati seselė jo paklausė:
Kaip jautiesi?
Nežinau. Dar pats nesuprantu. -, jis pasakė po kelių akimirkų. - Kur aš?
Tu slėptuvėje numeris 9. Tau labai pasisekė, kad armijos atsargų sunkvežimiai pamatė tave ir paėmė kartu. Tu vienintelis iš savo miesto.
Mano miesto? Kas atsitiko mano miestui?! -, su panika balse jis riktelėjo.
Jūsų miestas... visi miestai buvo sunaikinti. -, pasakė seselė ir nuleidusi galvą tvarkė palatą.
Džekas prisiminė apie Gabrielę (tai buvo jo žmonos vardas) ir susmuko ant kelių. Seselė greitai pribėgo ir padėjo jam atsistoti ir pasodino ant lovos.
  Bėgo metai. Džekas visą laiką mokėsi ir studijavo slėptuvėje. Jis susipažino su daug draugų, bet visi matė, kad Džeko tapo labai šaltas. Jis nebetoks koks buvo. Vieną dieną vyriausias inžinierius-mechanikas nuvedė Džeką į savo skyrių ir padarė jam didžiulę staigmeną. Tai buvo jo automobilis visas sulopytas, bet vis dar judanti „ mitsubishi eclipse“ 2006 metų serijos. Tai praskaidrino jo akis. Keli žmonės per 3 metus buvo apdovanoti Džeko šypsena, bet jo skausmas tikrai nebuvo užmirštas.