Žemiau, po vaivorykšte...

      Sunkus vandens lašas. Antras. Begalė jų...Aš sėdėjau ant savo pasaulio kalno snieguotos viršūnės ir klausiausi jų aimanos. Virš kalno kabanti mano vaivorykštė visu savo spalvų žaismu mane saugojo nuo jų drėgnų bučinių. Pakėliau akis į dangų. Kiekvienas spalvos pustonis savyje slėpė emocijas - liūdesį, džiaugsmą, pyktį, ramybę...grožį...Jame radau atsakymus į seniai užduotus klausimus. Galbūt todėl vis rečiau pakeldavau į jį akis. Man rūpėjo ne atsakymai, o klausimai, todėl jų ieškojau žemiau...tarp žmonių...
      Ji atėjo į parką iš ryto. Apžvelgė akmens statulas, kurios Jai visada atrodė gyvesnės nei žmonės, ir patraukė prie savo mėgstamiausiojo suoliuko. Vieta jau buvo užimta, ten ramiai šnopavo senas valkatėlė, apsikabinęs išklibusią suolelio lentą. Todėl Ji nusprendė pasirinkti medį, kuriame jau niekas nerizikuotų praleisti nakties. Atisisėdusi ant storos, lapais žemę šluojančios šakos, Ji išvertė savo rankinės turinį ir išsitraukė storą ryto laikraštį. Ji taip darydavo visada. Niekada jo neskaitydavo, bet negalėdavo atsakyti ir į klausimą, kam jį nešasi. Gal tam, kad imituotų skaitančią, gal tam, kad pasislėptų nuo pašalinių žvilgsnių, gal tam, kad turėtų kuo apsikloti...o gal priežasties tiesiog nebuvo...
      Jai atėjimas ten tapo rutina. Rutina, kurios dėka Ji galėjo pabėgti nuo kitokios rutinos - mūrinių sienų ir motinos balso...kuris buvo toks panašus į josios, ir kurio Ji taip nenorėjo girdėti...Balsas, kuris užkirsdavo kelią jos labirinte savęs pažinimo link, balsas, kuris įkalindavo jau sukurtame motinos pasaulyje, iš kurio jai neužteko nei jėgų, nei ryžto išsivaduoti. Ji taip troško savęs pačios, tik niekur nerado...
      Kartą, kai didžiulė kvepianti pilna blynų lėkštė nusileido po jos nosimi, ir ji įkvėpusi to aromato čiupo patį pirmąjį blynelį ir užsimerkusi kramsnojo...Ji jautė palaimą, bet... Ji atsimerkė. Su pasibaisėjimu žiūrėjo į savo rankas, kurios judėjo taip, lyg būtų ne jos, o motinos...Ji atstūmė lėkštę ir pabėgo...Jos judesiai jai nepriklauso...
      ...kai Ji tyrinėjo savo atvaizdą veidrodyje, Ji žvelgė į pilkas motinos akis, burną, nosį...Smūgis...Blizgančios stiklo žvaigždės ir lašelis kraujo...Jos išvaizda jai nepriklauso...
Tai gimdė mimikas, skausmą, neviltį ir įžeidinėjimus kovoje su motinos šmėkla. Tik visi jausmai būdavo parodomi ne šmėklai, o motinai...ir ginčo viduryje Ji suprasdavo, kad jos emocijos jai nepriklauso...
      Užmerkusi akis savo pasaulio grožiui, Ji kovėsi savo kurtoje tamsoje su savo kurtomis šmėklomis...kovojo su pačia savimi...Ji laimės...Ji turi laimėti...
      Aš iškirpau savo pasaulyje, savo kalno papėdėje angą, tame taške, kur jos pasaulis lietėsi su manuoju ir pasisavinau gabalėlį jos pasakiškos tamsos. Ji rado neužlopytą plyšį ir įėjo vidun. Kopė...prie viršūnės sustojo. Ji klausiamai pažvelgė ir aš nežymiai linktelėjau galva...Ji atsisėdo šalia, dirstelėjo į mane ir  sustabdė savo akis prie mėlynų horizonto ūkų, skystų pro juos prasiveržiančių aukso spindulių. Tuomet vėl savo staiga nuskaidrėjusių akių žvilgsniu pasižiūrėjo į mane. Ji suprato. Ji rado tai, ko ieškojo...
      Anga užsitraukė ir vėl aš likau viena ant savo nesutepto baltumo kalno viršūnės ir rankose laikiau relikviją...gabalėlį pasakiškos tamsos...