Legenda apie gyvybės akmenį: Pradžia

Paukštis lėtai pakėlė sparnus. Šešių metrų aukščio gigantas, žvilgančiomis plunksnomis, lenktu snapu, ką tik pabudo. Raudonos, kelių atspalvių švelnios plunksnos tamsoje nedaug kuo skyrėsi nuo medžio ar akmens. Paukštis pasiraivė, pažvelgė dangun. Šiandien – jo diena. Kaip mokslininkai pasakytų: Gegužės Septintosios Paukštis. Tačiau iš tiesų jį šaukdavo kitaip. Tie keli žmonės, kurie jį šaukdavo, buvo svarbiausi paukščio padarai jo gyvenime. Prižiūrėtojas, jo šaunūs berniokai – tai buvo jo ir visų kitų paukščių šeima. „Puikūs tie žmonės“ – pagalvojo paukštis, tyliai ir lėtai, nenorėdamas prižadinti miegančiųjų, eidamas pramintu taku link didelio keisto daikto stovinčio netoliese. „Dėl jų mes ir dirbam savo darbą. Et, toks jau čia ir tas darbas“ – nusižiovavo. - „Tiesiog atsinaujini dažniau nei reikėtų ir tiek. Kaip sako Prižiūrėtojo jaunėlis – ko norėti, gražesnis daraisi ir tiek... Šaunus berniokas, tas jaunėlis. Ne bet kuris žmogus, - šypsena – galėtų feniksui duoti Žiogo vardą“. Jam patiko Žiogo vardas. Jam patiko taip gyventi. Jau septintą dešimtį jis padeda žmonėms ir dar ne kart nesigailėjo. Kaip galėjo gailėtis – juk jie Žiogą ir sukūrė. O naudingam būti visada smagu.
Mintis nutraukė kelio gale esantis tikslas (jis dažniausi, bet ne visada yra kelio gale). Didžiulis akmuo. Tarytum kamuolys, iki pusės būtų įkištas į žemę. Netoliese stovėjo didelis namas. Jame jau degė šviesos, o netrukus tamsi figūra, išėjusi iš namo, ėmė artėti link paukščio. Jaunas berniokas švilptelėto:
-Labas rytas, Žioge! Vėluojam, vėluojam, - šyptelėjo.
-Jau pradėti?
-Būtų pats laikas!
-Žiūrėsi? – pakreipė galvą paukštis.
-Juk žadėjau... Be to, tėti pasakojo, jog tu mėgsti rengti spektaklius, - mandagi, bet draugiška šypsena. 
-Gerai, kaip tau, mano berniuk, pasistengsiu – Žiogas pamerkė akį ir berniokui nueinant užlipo ant akmens. Priėjęs vidurį pasirąžė darkart . Pradėjo.
Mieste išaušo nauja diena. Miestelėnai, vos tik atsikėlę, kaip ir kasdiena, žvilgteli pro langą. Šiandien graži aušra. „Feniksas Gegužės Septintoji, arba Žiogas“ – praneša žinių vedėjo balsas gatvėje. Jis linksmina žmones: išmetė keletą plunksnų į orą, ten jos, kibirkščiuodamos į visas puses, sudegė; atsigula ant akmens ir iš liepsnos formuoja žmonių figūras (berniokas šypsosi – pažįsta save su broliu); kaitina liepsną iki baltos, mėlynos, žalios spalvos... Netrukus akmuo įkaista ir ima šviesti. Akmeniniai takai taip pat žaižaruoja, tiekia gyventojas šilumą. Auksinis šydas aplink planetą vėl įkaista ir ima dar stipriau šviesti Sistemai. O ant akmens netrukus telieka pelenai. Greitai prižiūrėtojas su sūnumis juos susems ir paruoš viską fenikso atgimimui. Jis atliko savo kasmetinį darbą – įkaitino akmenį. Rytoj kitas feniksas įkaitins. Poryt – dar kitas. Ir taip kasdiena, kasdien... Atėjo nauja diena – Pasauliui, Planetai ir Sistemai. Kaip ir kiekvieną rytą – akmuo šviečia. Žemėje patekėjo saulė.



Niekas nemėgsta didelės atsakomybės. Jos nemėgsta ir dievai. Todėl jie ir sukūrė planetą – lyg aptarnavimo, lyg atsakomybės už visa, kas svarbiausia. Tai buvo Jahvės idėja. Alachas linktelėjo rūsčiai tylėdamas, kiti ilgai nesvarstę (bet džiaugsmingai) sutiko, o Dzeusui buvo nusispjauti, nes jis gėrė vyną, valgė sūrį ir maudėsi alyvų aliejuje kartu su nimfa. Taigi, bendromis jėgomis jie sukūrė nedidelę planetą – pačiame viduryje sistemos. Žemės gyventojai ta vietą vadina Saule. Gal todėl, kad planeta visada apsupta negęstančio auksinio, karšto šydo. Viena iš pagrindinių planetos pareigų – teikti visiems šviesą ir šilumą. Už tai atsakingas didžiausias planetos miestas Feliksas. Kiekvienas planetos miestas turi savo pareigą. O atsakomybė už šilumą ir šviesą – atsakomybė už gyvybę – yra be galo svarbus dalykėlis. Dievai šią planetą, kad visiems nebūtų taip sunku gyventi, apdovanojo daugeliu puikių dalykų. Pirmiausia – tai ką dievai labai mėgo – legendomis ir pasakomis. Žemėje jie sukūrė tūkstančių tūkstančius legendų apie save, o Planetoje jie nekūrė legendų apie save. Jie kūrė legendas apie žmones. Kiekvienas miestas turėjo po didžiulę legendą, kuri atspindėjo to miesto pereigą. Jos būdavo iškaltos didžiuliuose akmenyse, miesto viduryje. Be abejo, buvo daugybė kitų legendų. Tačiau didžiausias skirtumas tarp žemės ir Planetos legendų buvo tas, kad Planetos legendos atspindėjo tiesą. Iš tiesų buvo milžinų, nykštukų ir fėjų. Buvo devynrankių ir šešiolikaakių mergelių. Tačiau kodėl tada tos istorijos vadinosi legendomis? Todėl, sakytų tau Dzeusas, kad taip gražiau skamba. Jis dar pridurtų, kad nereikia ieškoti priežasties, juk ne visada priežastis atspindi pasekmes. O jei paklaustum kokią Planetos legendą jis pats labiausiai mėgsta, jis nusijuoktų ir pasakytų, jog jei tu jam atneštum keturis gabalėlius ožkų sūrio, su džiovintomis alyvuogėmis (jie buvo gaminami toli ir šis Dievas tingėjo eiti pasiimti šio sūrio), jis tau papasakotų savo mėgstamiausią legendą. O tai buvo Felikso miesto legenda – Legenda apie Gyvybės Akmenį.