***

Už lango vien naktis,
gūdi naktis be džiaugsmo,
tik keistas spindesys,
sustingdo juodą tamsą
ir skverbiasi tolyn.

sustabdo praeitį nerangią
ir kviečia mus pažvelgti ateitin,
pažvelgti ir pasigėrėti ja,
ir mūsų laime būsima,
ir net džiagsmu, vargu mūs,
ar net šypsena…

Mėnulis šypsosi, o žvaigždės…
Jos nenustygsta danguje.
nušoka žemėn čia viena,
o čia jau štai kita,
trečia ir ketvirta,
ir ta – šimtoji
paliečia žemęs spinduliu šaltu,
šaltu ir auksiniu,
ir spindinčiu keistai…

Nors žvaigždės paslaptingos,
jos šiandien gyvos, kaip matai…
Jų gyvesnių nebuvo niekad,
netgi ir tada,
kai tik suspindo,
po pirmą kartą danguje…
Nebuvo gyvos jos tada,
kaip šiandien, kai
šokdamos atgyja man ir krinta,
po baltu langu atviru plačiai…
Ir stebuklingi norai išsipildo,
tarytum tai nebūtų norai,
o darbai.