Voulia!-ištrauka iš fizikos labaratorinių darbų

Lietus vėl lyja. O gal lijo jau seniai, tik aš nepastebėjau, nes buvau pernelyg įsigilinus į gilias interneto gilumas. Bet aš vėl matau kaip lėtai, kartu su lietaus lašais, į žemę nusileidžia maži stikliniai žmogeliukai. Pirmoji logikos klaida: jie iš tikrųjų nusileidžia ne taip jau lėtai, juk vanduo visgi krenta iš didelio aukščio, bet jiems judėjimas tarsi sulėtintas, juk jie tokie mažyčiai. Antra logikos klaida: manau, jie ne stikliniai, tik tokie atrodo. Galbūt jie padaryti iš skaidraus vandens, o gal iš velniai žino ko. Būtent: tik velniai žino. Nes velniai žino daug žemės paslapčių, ko nepasakysi apie žmones. Tačiau kai kurie žmonės kalbasi su velniais ir daug iš jų sužino. Bet tokiu atveju žmogus uždaromas į paslapčių namus, geriau žinomus kaip „psichiatrines ligonines“. Bet tai neturi nieko bendra su psichika. Gerbiamieji „psichiniai ligoniai“paprasčiausiai per daug žino. O per didelis žinojimas nepatinka elfams. Jie mano, kad tiesa gali atsisukti prieš juos pačius. Arba žmonės gali jiems ką nors padaryti-jie juk irgi ne per didžiausi. Bet didžiuma žmogiškosios giminės neigia elfų egzistavimą. Oi, kad žinotų kaip jie klysta. Bet kol veiks“beprotnamiai“, tol jie to nesužinos. O dabar sugrįžkime į miniatiūrinį pasaulį, iš kurio ateina visi mūsų pasaulio įstatymai ir dėsniai. Kai lietaus žmogeliukai pagaliau nusileido į žemę ir jų prigūžėjo baisi galybė, lietus liovėsi lyti. Juk jo paskirtis yra paprasčiausiai nugabenti mažuosius permatomus nenaudėlius. Savo darbą jis atliko-kam jam daugiau lyti? Todėl jis liovėsi ir nuėjo sau. Deja, kitą dieną įvyko katastrofa, nes lietus su bičiuliais padaugino alkoholio. Žuvo daug žmonių-elfai visą popietę leipo juokais. Jie visada juokiasi iš katastrofų. Jų humoro jausmas gan savitas.