Agnietė

Prieš save ji matė tik įgrisusius reklaminius stendus, su pasiūlymais pirkti butinę techniką, niūrius daugiabučius ir eilę rudens paliestų medžių. Eidama lapais klotu grindiniu mergina vis žvalgėsi į šalis, tarsi ko prisibijodama. Į kiekvieną praeivį žvelgdavo atsargiai arba visai stengdavosi nežiūrėti, lyg šis galėtų padaryti ką blogo. Susisupusi į ploną striukelę, ji žingsniavo namo. Lygiai prieš metus visai netoliese ją užpuolė. Smogė į veidą, atėmė rankinę. Keletą mėnesių ji nekėlė kojos iš namų. Vėliau, mamos padrąsinta, jau nueidavo iki parduotuvės nusipirkti būtiniausių produktų. Pusę metų niekas jos nematė ir universitete. Todėl ji buvo pašalinta. Atrodė, visas gyvenimas byra į šipulius: prieš pat nelaimę ją paliko mylimasis, mirė brangi giminaitė, o dabar dar ir šitai. Keturios buto sienos ją slėgė. Jautėsi tarsi įkalinta konservų dėžutėje, paliktoj šaldymo kameroj žlungant tarybinei santvarkai – prislėgta ir niekam nereikalinga, pirkta deficito metais ir pamiršta likimo valiai. Santykiai su mama jau seniai nebebuvo tokie, kaip anksčiau, nors ši ja rūpinosi kaip tik beišgalėjo, tačiau nei šilumos, nei supratimo iš jos pusės nebuvo. O tėvas... Jis seniai gyveno kitame mieste, nerodydamas jokio susidomėjimo dukra. „Gauni alimentus ir sėdėk išsišiepus, “ – kažkada pasakė telefonu. Ji nė neatsimena, kada paskutinį kartą jis skambino. Rodos, prieš metus. Taip. Ir apie jos nelaimes nieko nežinojo. Bet vargu, ar jam tai sukeltų bent menkiausią gailestį. Nauja žmona, nauji vaikai, nauja šeima. Kas gi jam dukra? Tik praeities prisiminimas. Daugiau nieko, šitaip galvojo ji.
Krito dulksna, mažyčiais lašeliais padengdama akinių stiklus. Užmaskuodama praeivių veidus, gatvių pavadinimus. Nors tai jai neberūpėjo. Nebesisaugojo praeivių, tik susigūžusi ėjo, visa paskendusi mintyse, prisiminimuose. Rūke. „Gal aš jau mirusi? “ – Galvojo ji. „Gal toks pomirtinis pasaulis bausmė už tai, kaip gyvenau? Kad nevertinau to, ką turiu... “.
Grįžo namo. Sušlapusi kojas, visa sulyta. Mama, pamačiusi tokią dukrą, pasiūlė nueiti į vonią, prieš tai apibarusi, kad vaikšto be skėčio.
Agnietė atsuko karšto vandens srovę, atsigulė į vonią, nė rūbų nenusivilko. Žiūrėjo į baltas, kalkėmis dažytas lubas. Jos mintys sklandė kažkur toli. Galvojo apie savo gyvenimą, kai dar nebuvo nutikę visų nelaimių. Štai ji su tėvais atrakcionų parke. Kartu su tėčiu supasi „laiveliuose“, valgo cukrinę vatą. Vata limpa jai prie veido. Tėvai juokiasi. Ji išspaudžia graudžią miną, tačiau nebeištvėrusi ir pati prajunka. Aplinkui daug vaikų su tėvais, dar daugiau rožinių ir baltų cukrinės vatos debesėlių.
Vanduo jau beveik siekė vonios kraštus. Agnietė grįžo iš savo prisiminimų ir užsuko vandenį. Kaip gera atitrūkti nuo realybės bent trumpam, kai esi vonioje. Skaudaus džiugesio šypsena pasirodė jos veide. Agnietė užsimerkė. Paniro po vandeniu. Po valandos į vonios duris ėmė barbenti mama. Tačiau anapus durų niekas nebeatsakė.