Liksiu

Nusiplėšiau nuo galvos ausines ir trenkiau ant stalo. Kas jau kas, o šefas nuotaiką sugadint tikrai moka. Sūnaus gimtadienis, matote, „ar negalėtumėt trumpam pavaduoti“. Atrodytų, lyg aš turėčiau teisę atsisakyti.
Šiaip jau jis žmogus neblogas, tik labai į įstatymus dėmesio nekreipia. Pamenu užpernai, gruodžio trisdešimtą prisistatė grupelė turistų. Kai tik pakvipo nedideliu (ir nelegaliu) priedeliu prie atlyginimo - šefas jau ir čia. Per pačius naujus metus visas skrydžių valdymo centras iki kruvino prakaito dirbo, kad galėtų tų pašlemėkų geldą į orbitą išvesti.
Na kad ir dabar. „Iš aukščiau“ įsakymas atėjo - į kitą pasaulio kraštą kažkokius mokslininkus nugabent. Ir dar visiškai slaptai. O tikro aviacijos veterano, žmogaus, vakuume praleidusio velniasžinokiek n-tuoju laipsniu valandų atžala, matote, užsimanė tėtušio dalyvavimo baliuje. Žinoma, paaukštinimo laukiančių pavaduotojų visada atsiras.
Prie angaro vartų sustojo autobusas. Iš jo pasipylė taip vadinami mokslininkai - žioplių, kompiuterį pažįstančių geriau už savo subinę, grupelė.
Kai pirmasis, matyt vadas puolė sveikintis ir kažką veblenti, aš jį nelabai maloniai pertraukiau. Nepatinka man tokie tipai. Ypač kai išsižioja.
O tada jis užsivedė. Ėmė pliaukšti niekus apie tai, kokia šita kelionė svarbi, kokia pavojinga ir taip toliau. Lyg aš pirmą kartą valstybiniu reikalu kur nors skrisčiau.
Žodžiu, iš visų jo blevyzgų supratau tik tiek, kad tokie patys „mokslininkai“ kaip šitie prieš pora mėnesių kažkur Kaukaze ėmė tyrinėti nukritusį meteoritą. Ir vakar su jais nutrūko ryšys. Aišku keista, kaip šiais laikais ryšys gali nutrūkti, bet taip jau atsitiko – palydovas jų neranda, stovyklos stebėjimo įranga neveikia, o į kvietimus net kompiuteris neatsako. Mistika, ir tiek.
Pakilom šeštą valandą ryto. Pusę septynių, mums esant kažkur virš Europos atėjo keistas pranešimas, kurį tų žioplių vadeiva labai maloniai man skaityt uždraudė, nukopijavo į savo delninuką ir pasišalino iš kabinos. Laimei, originalą ištrint pamiršo.
Žinot ką, geriau aš jo skaitęs nebūčiau. Tiesa, mokslinėse laidose esu girdėjęs apie tam tikrą virusų rūšį, vienodai veikiančia tiek žmogaus organizmą, tiek silikatus, bet rimtai dėmesio į tokius dalykus nekreipiau. O atvejo, kad tokią dovanėlę mums kas nors gali atsiųsti iš kosmoso net nesvarsčiau – tai apsisnarglėjusių rašytojų fantastų darbas.
Bet greitai šitą malonumą pajutau savo kailiu. Kai iki tikslo beliko kelesdešimt kilometrų, staiga atsijungė apsaugos sistemos.