Tėvas Maris ***

Kazelis. Tas vargšas Kazelis buvo vaikinas tikrai nelabai tikęs. Ką paimdavo į rankas, tučtuojau, nors ir netyčia, sulaužydavo. Nuo pat mažumės žaisdavo su metaliniu arkliuku ir mediniu kamuoliu. Tėvai manė, kad taip bus mažiau nuostolių šeimai. Bet klydo. Nors žaislai nelūžo, tačiau suskaldytos kaimynų vaikų nosys neleido jiems sutapyti nei vieno litelio juodesnei dienai. Kaimynai, o ir pati motina kaltino dėl to tik tėvą, kuris jau buvo pripratęs būti graužiamu. O ir pats Kazelis buvo visas į tėvą: nemokėjo nieko išskyrus kerėpliškai iškuopti šiukšles aplink altorių, paganyti žąsys po kiemą ir asfaltą sudaužyti gabalais, paskui sumaišyti su smalą, kuria mėgo sau rūbelius išsiterlinti, ir vėl suversti atgal ant žvyruoto kelio. Nedaug težinojo bernelis, tačiau viską darė su didžiule meile. Gilinosi į kiekvieną nutiestos gatvės centimetrą ir stebėjo vietinius kelininkus, kai jie asfaltuodavo ar užlopydavo naujai atsiradusias duobes gatvėje. Mokėsi Kazelis būti tikru vyru, nes norėjo mamai įrodyti, kad jo atgal susukti kairės rankos pirštai jam nesutrukdys tapti tokiu kaip kad tėvelis jo buvo. Bent jau jam atrodė, kad tai verta padaryti.

      O Kazelio tėvas buvo nekoks. Tiesą sakant, jis buvo prastas žmogus. Toks prastas, kad su juo bendrauti vengdavo ir pakelėse pasitaikantys šunys, kurie šiaip jau prie visų lįsdavo duonos kąsnio. Tačiau nuo Gedimino Perčinkaus jie bėgo kaip nuo maro. Bėgo ne tik šunys, skuodė visi, kurie turėjo kojas. O ir tie, kurie jų neturėjo, skubinosi, yrėsi, stūmėsi, kapanojosi, grėblinėjosi ir kėplinėjosi, kad tik su juo nesusitiktų. Toks atgrasus, smirdantis, apdriskęs ir nesiskutęs ji būdavo po kelis mėnesius iš eilės, per kuriuos barzdoje spėdavo atsirasti ir baisių utėlių, ir visai skanių pleiskanų, kurias gerai pakrapštęs nuo galvos, gaudavo visai padorią užkandą, kai skrandis jau virsdavo vienu mažu, susitraukusiu odos maišeliu.

      Bet Kazeliui nerūpėjo tas jo baisus kvapas, atsiduodantis viskuo, kas šiukšlyne dvokia. Kartais visas gėris nuo jo garuodavo tokiu geltonu atspalviu, kad ir neprimatantys žmonės kuo aiškiausiai įžvelgdavo, kad tai Gediminas eina stulpuodamasis kas kelis žingsnius. Vargšas jo vaikas net neišskirdavo alkoholio kvapo iš kitų, nuo tėvo atsiduodančių. Tad brangino Kaziukas tėvą. Mylėjo jį labiau už motiną, kuri tik bjauriai su juo ir tesielgė. Tačiau vėliau tai peraugo į mušimą. Tai prasidėjo, kai Kaziukas paaugo ir tėvelis pasimirė (rado jį sūnus griovy žiemą visą sušalusi), - ji mušdavo vaiką reguliariai – 6val. vakaro. Galėjai net laikrodį pagal tai nustatinėti - taip tiksliai tai vykdavo. O ir vaikas surėkdavo lygiai šešis kartus, tad buvo nesunku susigaudyti, kad jau pats metas eiti vištas į vištides suvaryti.

      Silpnas buvo dar Kaziukas tada, kai tėvas pusiau gyvas, pusiau miręs ant žemės vaikščiojo. Tačiau vienintelis, kas visada berniuką paguosdavo ir sakydavo, kad jo tėvelis, nors ir smirdantis, tačiau pats geriausias, buvo tėvas Maris. Kunigas dar tais 1996 m. buvo ką tik atsikraustęs į naują parapiją. Baisiai norėjo susipažinti su visais, kurie save vadino miestelio popiežiais, valkatomis, merais ir ūkininkais. Naujasis šventas tėvas norėjo pažinti aplinką, kurioje jam reikės gyventi, kas žino, gal net visą gyvenimą. O kunigo psichika, kaip iš pradžių visi pastebėjo, nebuvo itin stabili. Tad visi stengėsi būti ramsčiu ir tvirtu užnugariu, kad tas pašėlęs, ko jiems nepadarytų. Žinoma, bobučių šnekos ir liktų bobučių šnekomis, jei ne kitos bobutės, kurios viena kitai pasakojo nebūtas istorijas apie kleboną. Kadangi miestelyje bent pusė gyventojų buvo močiutės, beskaičiuojančios devintą dešimtį, tai „asfaltuoto kelio žinios“ perskrisdavo žaibo greičiu per visų jų lūpas.

      Tokios žinios, kas be ko, kurią nors dieną turėjo pasiekti ir Kazelį. Na, bent jau jo motiną tai tikrai, o toji nelaimingoji visada stengėsi jam įgelti, kaip tik sugalvodavo. Moteris žinojo, kad klebonas Maris jos sūnui buvo tikras ramstis, kurį be galo brangino, nors per labai ir nemylėjo. Nors vaikinas nieko per daug nemylėjo. Jo visus šiltus jausmus per nugarą mama išmušė su beržiniu rąstgaliu. Jau trečioje klasėje, beje, pačioje aukščiausioje, kokią tik vaikis buvo pasiekęs (neįskaitant gyvenimo mokyklos, kuri galbūt net buvo žemesniame lygyje), mama pradėjo keikti Kazelį, kam jis tėvą nužudęs. O jis gindavosi. Visada gindavosi:
    - Mama, kaip Dievulį myliu, aš nežudžiau tėvelio. Radau jį miegantį griovyje.
    - Kokį miegantį, kokį miegantį, žioply nelaimingas? Negyvas jis buvo, negyvas. Įsikalk į savo menkaprotę galvą, kad tėvas nemiega, o miręs. Miręs jau gal kokius penkiolika metų. Idiotas, o ne vaikas.
    - Mamule, mamule, - vis graudžiai kalbėdavo trisdešimtmetis vaikas, kuriam taip reikėjo švelnaus apkabinimo, - kodėl taip kalbi? Ką tėvelis tau blogo padarė, kad taip šauki? Nešauk taip labai, juk dar prižadinsi jį. Jis visai čia pat miega, tik už sienos.
    - Dievaž, tu nenormalus, vaikeli. Tėvas tavo jau seniausiai kape guli, ir kaulai jau baigia sudūlėti. O velnias žino, gal jau kokie šunys iškasė juos ir prarijo. O tu juos visus čia namo tempiesi ir šeri. Žiūrėk tu man, gal po truputėlį ir tėvą namo dalimis parsitempsi, - ir skardžiai nusijuokė. Taip skardžiai, kad vaikui plyšo širdelė, kuri, Dievas žino, buvo tokia mažytė, kad ją būtų apėmęs dviejų mėnesių kūdikis.
    - Aš turiu kitą tėvelį. Kuris yra šventas, ir ant kurio nieko negali sakyti ar šaukti, nes Dievas jį saugo ir myli.
    - Vėl tu apie tą nelaimingą kleboną? Vėl tu apie tą slunkių, kuris praėda visus mūsų suaukotus pinigus ir perkasi tik naujus augalus į savo sodą?
    - Ten ne jo sodas. Jis visada kartoja, kad pats vienas nieko neturi, kad viskas valdžios. O jei geri žmonės neaukotų, tai ir badu numirtų.
    - Tegul miršta, man nusišikt. O tu, puskvaiši, eik baigt tą kiemą tvarkyti.
    - Bet, mamule, aš jau nebegaliu, man rankeles skauda. Vienos žaizdos ant jų ir labai peršti. Net kastuvo nebesuimu.
    - Bėk, pasakiau, laukan, slunkiau nelaimingas!. Dar, matai, jam pailsėti reikia, kai nieko nenuveikęs. Po velniais, nelaimingas kvailys! – taip ir rėkė motina, kol Kazelio akyse nebebuvo matyti.
Kaziukas nubėgo už namo kampo ir apsikabinęs kastuvą pravirko. Jam sunkėsi iš delnų nuospaudų kraujas ir sruvo kastuvo kotu. Vaikinas verkė ne iš skausmo, ne dėl to, kad kraujas bėga ir delnus varsto aštrūs spygliai, o dėl to, kad tėvelis niekaip nepabunda. Vis miega ir miega. Beveik kaip ir anksčiau: atsiguldavo apie dešimtą valandą vakaro ir miegodavo iki vidudienio. Bet dabar nebebuvo visiškai taip, kaip būdavo lažkada. Dabar per ilgai tylu, per ilgai tėvelis miega. Per ilgai. Tačiau Kazelis žinojo, kad turi dar vieną tėvelį. Tik šis jau šventas buvo ir niekada taip ilgai nemiegodavo. Tiesą sakant, vaikinas jį visada rasdavo žvitrų ir gerai nusiteikusį. Na, nebent buvo dieną kokia močiutė jį gatvėje išgąsdinusi, o tas jai į dantis netyčiom užvažiavęs. Tada jau Kazelis rasdavo tėvą šiek tiek susiraukusį, tačiau tas debesėlis greitai nuplaukdavo nuo jo jauno veido ir vėl pasveikindavo vaikiną plačia šypsena.
    - Tai labas, Kazeli, - pasveikindavo jį tėvas Maris.
    - Labas, labas klebonėlis, - vapteldavo bernaitis ir puldavo jam po kojom. Bučiuodavo kartais rankas, kartais kojas, o kartais ir nieko, nes dažniausiai krisdamas jis susimušdavo nosį tėvui į kelienį ar dar kur nors, o tada jau menkas buvo malonumas ir Kazeliui, kuris kraują šluostydavosi, ir kunigėliui, kurio vienintelę sutaną ketindavo sutepti kaimo puskvaišis.
    - Tai jau stok, Kaziuk, nereikia keliaklūpsčiauti. Aš juk ne Dievas, o dabar ne paskutinio teismo diena, tad gali atsiklaupti, bet tik klausykloje ir tik gražiai, o ne taip, kaip pats ką tik užgriuvai ant manęs. O jei taip ir klausykloje pargriūsi, tai viską raudonai išterliosi. O ką kaimo davatkos paskui kalbės, ką? Sakys, kad klebonėlis ne tik jų pinigus pravalgo, bet dar ir smurtu užsiima prieš tikinčiuosius jų išpažinties metu. Ne, ne, Kaziuk, turi išmokti elgtis kitaip. Gražiai.
    - Oi, tėveli, aš labai norėčiau išmokti gražiai elgtis, - svajingai suplekšėjo Kaziukas delnais, bet staiga iš skausmo net sužviegė.
    - Kas, berneli, tau po galais nutiko? Ko čia taip surėkei?
    - Delneliai mano, tėveli, tai vis dar mano delneliai. Nebegyja jie jau kelias savaites. Nieko nei paimt nebegaliu. Vis labai skauda.
    - Tai kodėl mamai nesakai?
    - Tai sakau, tėveli, sakau. Tik ji tada ant manęs rėkia ir sako, kad tėvelį užmušiau.
    - Kaip tai užmušei. Tu ką, jį tikrai užmušei?
    - Ne, klebonėli, nei aš jį užmušiau, nei kas kitas. Jis pats ramiai miega kambary savo ir tiek. Laukiu, kol pabus. Gal padės man kelią pagaliau nutiesti. Būtų visai naujas. Ir būtų tik mano ir tėčio padarytas, - tai pasakęs, Kazelis nugrimzdo į visišką tranzą ir pradėjo sapalioti keistus tekstus. Tada Mariui viskas paaiškėjo: Kazeliui reikia daug meilės, bet dar labiau jam reikia sveiko proto. Ir nuo tos dienos bernelis kasdien ateina pas tėvą Marį į zakristiją ir gauną darbo. Tėvas greitai jam išgydė delnus. Tik niekas taip ir nežino, ar tai jis padarė sau naudos siekdamas, ar tikrai pamilo mažąjį vyrą.