Robotukas.

Žiema. Snaigės iš lėto krenta, sukasi ratu kol paliečia žemę. Vienas, ištremtas iš savo namų Robotukas keliavo ilgu keliu. Visas girgždėdamas ir cypdamas. Sunku vis dėl to jam. Kas kelioliką minučių pralekiančios mašinos net nepastebėdavo mažojo žmogaus kūrinio. Ant jo ganėtinai naujos, bet jau spėjusios pasenti nugaros buvo išraižyta. „muto initium“. Jis pats nežinojo ką tai reiškia, bet kažkaip sugebėjo tai pasidaryt. Šaltos snaigės prilietusios jo korpusą ištirpdavo ir nuriedėdavo kaip lašas. Jis ėjo nuleidęs galvą. Robotuko akys vis dar šiek tiek žibėjo, nors tai buvo tik dangaus atspindys jo stiklinėse akyse. Už jo tebuvo pėdsakai įminti sniege ir per snaiges iš kažkur toli degantys žibintai. Atsisuko, pastovėjo kelias akimirkas ir ėjo toliau. Toli matėsi aukšta kalva kurios viršūnėje stovėjo stulpas apšviečiantis šiokį tokį plotą. Jo viduje kažkas pradėjo tiksėti vis stipriau. Tik tak, tik tak girdėjosi kartu su bečežančiu sniegu. Pagaliau pasiekus pačią viršūnę Robotukas atsisėdo stulpo apšviečiamoje vietoje. Į jo bioterminiais pagrindais sukurtą galvą atėjo prisiminimas apie tai, kai jis matė einančią mergaitę su tėvu. Jo vidų užpylė jam tada dar nepažįstamas jausmas. Pavydas. Kur jo partneris galintis jį palaikyti už rankos? Jis norėjo to labai, bet nusisukęs nuėjo toliau. Dabar jis sėdėjo apšviestame plotelyje nuo kurio matėsi visas miestas. Letai jo vidus sušilo ir užšalusios akys atitirpo ir tarsi ašara nuriedėjo nuo jo plieninio korpuso. Letai tiksėjimas nutilo ir kažkas sušilo dar labiau.
Gal tai sudegė mikroschema, o gal siela užsiliepsnojo. Letai jo akyse įšalo dangaus atspindys.
Jis sustojo su šypsena, nes jie juokėsi, kad jis kitoks. Dabar jis dabar galėjo juoktis, nes suprato, kad jie visi vienodi.
Tada jis lėtai užgeso, nors akyse Robotukas dar tebuvo vaikas šokantis su lėtai bekrentančiomis snaigėmis su dangaus atspindžiu ir sušalusiomis tryjomis ašaromis.