Italo Calvino nematomas miestas Bereničė

Įvadas

Kaip galima sukurti miestą kurio nėra? Bet kas sakė, kad pastaroji tezė teisinga? Kaip egzistuoja neegzistuojantys princai, princesės, slibinai, Hariai Poteriai, Atlantidos, Don Kichotai, Babeliai, Saliamono šventyklos.... taip egzistuoja ir Bereničė – miestas, kurio pirmavaizdis yra pati sąvoka. Jis, kaip ir dauguma miestų išaugo iš mažo taškelio, mažos bendruomenės. Jame vystėsi ne tik namai, rotušės aikštė, bet ir kultūra, socialinė savimonė... Kaip šie procesai vyko galima pajusti. Tai nėra taip sunku (jei sunku, galima prisiminti Umberto Eco sukurtą vienuolyno pasaulį, į kurį patekęs nemanai, kad gali būti kitaip).
Ir aš aplankiau Bereničę, užuodžiau žuvies kvapą krantinėje (jei manote, kad tai neįmanoma mieste, kuris egzistuoja neegzistuodamas, prisiminkite P. Suskindo sukurtą Prancūzijos kvapą). Šis miestas egzistuoja kažkur Rytuose, nes juose laikas yra cikliniame rate – vyksmas sukasi ratu, nieko nėra tada, ar po šimto metų.
Beneričėje sutikau  Istoriją, kuri nesivadino Renesansu, Baroku, Klasicizmu. Istorija buvo per daug išdidi ir galinga, tik tūlas vakarietis žmogus sugalvojo ją įsprausti į  linijinį ciklą.
Istorija papasakojo man apie Beneričę nuo jos pirmojo įkvėpimo momento. Papasakojo su mažiausiomis smulkmenomis, kvapais, moralais, akmenėliais, kelio dangos plytelėmis.

Tad sveiki atvykę į Bereničę, miestą, kuriame šalia rytietiško šilko ornamentais puoštų šaligatvių ir Kaliguliško padūkimo egzistuoja  kirvarpų pragriaužtas slenkstis ir nuolankus pamaldumas likimui. Sveiki atvykę į Beneričę, miestą, kuris pagal norą įkūniją teisingą ir neteisingą, demonišką ir tyrąjį, Faustišką ir Mefistofelišką miesto portretą!







                               


                                    Bereničė: pradžia

Nepasakyčiau, kad tai rytietiškas miestas vos patekusi prie jo pradžios. Tačiau kaip nesusipratėliai buvo paaiškinta, kad čia gyveno nežymios Apeninų pusiasalio šalies karalaitis. Šį miestą jis gavo kaip dovaną  už laimėjimus kare. Karalaitį su svita atgabeno ant penkiasdešimt dramblių. Jie atitempė ne tik rūbus, papuošalus, tarnus, verges, auksinius šaukštelius ir kalbančias vištas. Karalaitis atsigabeno tuntą  architektų, išminčių, astronomų, filosofų. Kilmingasis nusprendė, kad Bereničei trūksta šiuolaikiškumo ir pataikymo į madą. Pirmiausia, ką jis padarė – panaikino miestą juosusią sieną, nes pasak jo, tai pernelyg neelegantiška ir pristatė keletą triumfo arkų, o į klausimą dėl saugumą atsakė:,, Nebe tie laikai, kuomet reikia kariauti! Beneričė turi būti atvira visiems! Ji taps nepakartojamu meniniu paminklu, į kurį plūs žmonės. Taip, kaip musulmonai turi bent kartą per gyvenimą nuvykti į Meką, o vakariečiai menininkai į Italiją, taip visi atvyks čia! ’‘
Pasak Istorijos, tokie svaičiojimai buvo labai populiarūs jų šalyse.,, Žmonės labai keisti ir neišradingi – ką išrado antikos laikotarpis, tą jie iki šiol ir tebegromuliuoja. Gal tik vadinamoji gotika kažką atrado naujo, o visi kiti visokie Renesansai, Barokai... tik perdirbinėjo tą patį. ‘‘
Tad mieste susidarė du poliai – atvežtinis ir pirmavaizdis. Pirmąjį vadino bloguoju, antrąjį  - teisingu. Tačiau  reikia užsiminti apie I. Calviną, kuris taip pat lankėsi šiame mieste. Jis teisingai pamokė, kad,, Užuot kalbėjęs apie Bereničę, tą neteisingą miestą, metopomis, triglifais ir abakais karūnuojantį savo mėsmalių pavaras [...], verčiau papasakosiu tau apie paslėptą [...]. ‘‘ (194 p.).
Šitą miesto paslaptį aš taip pat sužinojau: druską, kurią vakarietis karalaitis  deda į keptus karališkuosius fazanus ir iš kurios jam skulptoriai gamina Venerų skulptūrėles, kasa Bereničės gyventojai. Jie uždaromi į gilias šachtas, kuriose nepatenka šviesa, grynas oras, o geriamas vanduo persunktas sūrumu. Žmonių odą druska išgriaužia iki permatomo skaidrumo, kad gali matyti plaučių pūsleles.
Karalaičio pakviesti menininkai, keistai vadinami vedutistais, tapė Bereničės peizažus. Tačiau taip niekas ir nesuprato, iš kur šalia dykumos kaktuso išdygsta dorėninė kolona, o ant kupranugarių ilsisi  damos su baltais perukais. O kaip paaiškinti paprastam Bereniečiui, kad jis negali nugriauti protėvio namo, nes tai pasirodo yra paveldo sauga.

                                  Bereničė: dabartis
Šie pasakojimai sukėlė dviprasmišką įspūdį, kurį pastebėjo ir I. Calvinas: taip, šių paprastų  Bereniečių gyvenimą ėdė  karalaičio kultūra, nedorybės, ištvirkavimai. Tačiau ar tie patys pirmateisiai gyventojai ir jų pagieža bei pavydas nesuformuoja savotiškų varžybų, noro atkeršyti? Ar tai  ne,, pavirsta manija būti jų vietoje ir daryti, ką daro jie. ‘‘ (195 p.).
Tad tai, ką išvydau atvykusi į Bereničę mane nustebino. Karalaitis seniai miręs, jo kūryba naikinama. Tačiau išvydau daugybę pardavinėjamų grafikos lakštų su idealistiniais antikiniais  Bereničės vaizdais, net griaunami karalaičio griuvėsiai propaguojami kaip be proto gražūs, menininkas G. Piranesi išaukštino druskų kalėjimus, pavadinęs juos vaizduočių padariniu. Pastatytas net paminklas karalaičiui! O milžiniškoje patalpoje eksponuojamos karalaičio atsivežtas vertybes, kurias gali pažiūrėti visi norintys. Turgaus nuo jūros persikėlė į centrą, taip uždrausdamas man uostyti ką tik papjauto karoso paskutinį atodūsį. Panorėjusi  pasivaikščioti netoli miesto esančia dykuma  supratau patekusi į parką, kuris buvo nesvietiškai kvailas. Kokie dar griuvėsiai, kiniški sodeliai, antikinio tipo šventyklos?
Kas yra vertybės? Autentiškumas? Kokia vertybių saugos prasmė? Neveltui I. Calvino apie Bereničę pasakė, kad tai miestas, kuriame auga daug skirtingų miestelių, kurie yra tai teisingi, tai neteisingi... Per šią kelionę aš spėjau susižavėti žmonių pasakojimais apie idealų buvusį miestą ir žmones, apie nebeidealųjį miestą, vėliau pati pajutau neteisingų idealų išskyrimą.... ir šis procesas sukasi ratu.
Kodėl nepašniukštinėjau po Beatričę ankščiau? Po miestą, kuris buvo autentiškas? Tikriausiai todėl, kad nežinau į kurį laiko tarpą įšokti. Ir šiaip – autentiškumas slypi nebent plynoje dykumoje be namų ir dvasios. Štai Bereničės pirmavaizdis, o pats miestas – per amžių amžius nusistovėjusių ir kintančių istorijų išdava. Ar nesimato ir nekvepia šimtai Bereničių,, šioje akimirkoje, suvyniotos viena į kitą, suspaustos, susigrūdusios ir neišpainiojamos. ‘‘ (196 p.).