Mačiau

Gatveje matau vyrą. Jo iki peties nutraukta ranka badyte bado praeiviams akis. Vyriškiui ne daugiau nei keturiasdešimt. Bent jau tiek galima duoti žmogui, visiškai savimi nesirūpinančiam. Neaukstas, žilstelėjęs, veidrodiniu viršugalviu besipuikuodamas, atrodė taip šauniai, bet kartu taip juokingai, kad jo užsimaukšlinti raudoni batai ir ryškiai salotinis šalikas jau nelabai ir tegali pridėti jam daugiau keistumo. Rankoje laiko rankinuką. Jis sėdi ant suoliuko, netoli bažnyčios priegų. Jausdamasis drąsiai, prieinu prie jo, pasisveikinu.
    - Ar galiu šalia jūsų prisėsti? – paklausiau aš su giliu susirūpinimo tonu.
    - Žinoma. Jis nedvejojęs atsako, kramtydamas saulėgrąžas. Nusišypsau ir paduodu ranką. Jis be nuostabos trupinukų susižėrė saulėgrąžas į kišenę ir ištiesė man savąją. Prabėga dešimt minučių, ir aš jau žinau apie jį daugiau nei apie kai kuriuos savo draugus. Jis nenormaliai kalbus.
    - Tai sakai, esi dailininkas? – užklausiu po minutės tylos. – ką man gali papasakoti apie prieš mus atsiveriantį vaizdą?
Iš to ką matau, galiu pasakyti nedaug. – prabyla mano pašnekovas. – prieš mus atsiveria keistai paslaptinga erdvė. Štai, o šis įdomios architektūros pastatas man primena, ne, aš jį sukuriu kaip.... – jis pasakoja, o aš tik klausau. Man nupasakojamos visos įmanomos erdvės, visi siužetai ir motyvai, prieš mane atsiveria nuostabus fantazijos pasaulis su savita arcitektūra, fauna, flora. Man be galo keista, nes visa, kas lieka atsimerkus, tai viena, niekuo neišsiskirianti taksofono būdelė. Tuščia būdelė ir raudonų plytų lygi bažnyčios siena už jos. Jis pasakoja ir kuria iliuzijas. Atrodo, kad manęs čia visai nėra. Pakylu. Einu nuo jo ir vis atsisuku. O jis vis šneka ir šneka. Ir šneka su.....