Išsižadėk savęs.

Naktis po nakties rašalu paišė ašaras ir jam neįveikiamus veido bruožus. Iš liūdesio į pyktį iš pykčio į sienas. O sienos jam rėkė, bet jis negirdėjo nieko. Tekstas po teksto, suregztos nervų mintys. Susiėmęs už galvos, eilinę bemiegę naktį, užsimetė batus ir nubėgo nematytais laiptais kur nebebuvo šviečiančios lemputės. Ten paliko paskutines eilėraščio eilutes pradegintas cigaretės nuorūka. Išnešęs savo kūną į lietų jis nė nepajuto kaip jį įtraukė, antgamtinė jėga. Toje jėgoje jis jautėsi savas, sekundę jis pabuvo rojuje ir tris sekundes pragare...
Šaltas lietus ir tamsi naktis. Jų veidais iš lėto teka lašai, nuo šaltų akių iki lupų . Atrodo, kad jie nejaučia nieko.
Per gatvę einą „žvėrys“, ir jis su jais kartu. Kodėl jis su jais? Patarimams jis buvo kurčias, kaip ir patarėjai buvo kurti jo logikai. Gėdą iškeitė į instinktus. Iš poeto į sinchronizuotą šaltą beprotį.
Taip, jį išmokė niekšai.
- Tegu atsiveria visos spynos! -, surėkė jis...