Gyvasis Laivas, I skyrius, IV dalis

Lola apsivėmė kostiumo viduje. Aišku, ji buvo patyrusi esperė, dalyvavusi kare, mačiusi šio žiaurumus. Bet tokioje mažoje patalpoje ją priveikė susikaupę amžių senumo emocijos: pyktis, siaubas, desperacija ir visa uždususio mėlynkostiumio mirties emocijų gama. Visa komanda pripuolė pagelbėti sunegalavusiai bendražygei. Daktaras perdavė įsakymą suleisti stiprių raminamųjų ir psislopintuvo, pagrįstai spėdamas, kad už durų laukė panašiai nemalonios emocijos. Vela įjungė kostiumo valymo ir vėdinimo sistemas, kol Bilas sau perdavė Lolos šarvų judėjimo valdymą. Greitai krizė buvo neutralizuota.
- Žinia, negalime jos vilktis toliau. Dabartinėje būklėje ji yra tikra našta, o ir jai pačiai geriau nepasidarys mums leidžiantis tolyn į laivą. Vienas iš mūsų gaus ją vežt atgal. Savanorių bus? – Paklausė Aiskauda. – Aišku... Miciau, tu ją lydėsi atgal.
Katino kniaukesy susiliejo pyktis, nusivylimas ir susitaikymas su situacija. Bet kraupaus padaro su ranka-medicininiu agregatu įsakymas buvo įsakymas ir ūsuočiui teko lydėti Lolą atgal į ištyrinėtą laivo dalį.
Kai traukinys išvežė porelę į žinomus tolius, likusieji pradėjo rūpintis durų atidarymu. Entuziastingas Šeimaus pasiūlymas jas susprogdinti buvo entuziastingai atmestas. Galimybės buvo dvi: Vela arba Bilas.
- Klausyk, Bilai, aš mačiau kas ten dėjosi tau su tais vartais. Šitas laivas nežinia kokias baisybes saugo savo susenusiuose laiduose. Aš dirbau, aš žinau, ką mergaitės smegenims gali padaryti koks persenęs, išprotėjęs nuo vienatvės DI. Tu, kita vertus, nekiši visos informacijos į smegenis, tu ir atidarinėsi duris.
Buvusiam šachtininkui nebuvo jokio kito pasirinkimo kaip tik atidaryti kulkų ir kietų bukų daiktų sužalotas duris. Pasikniebinėjus jos atsivėrė ir pasirodė tolyn vedąs koridorius. Ant sienų matėsi kovos žymės, vietom buvo priversta šlamšto, kurio puse, nukreipta nuo traukinio stoties, buvo gerokai apgadinta. Kaukolėms teko žirglioti per improvizuotas užkardas. Karts nuo karto pasirodydavo kokie nors oranžiniai apsirengę palaikai, rečiau buvo mėlynų. Šie ryškiai buvo geriau ginkluoti ir aprengti.
- Na, nors ir nemėgstu būt žmogum, per audrą sakančiu „Lyja“, bet atrodo, kad mėlynieji vijosi besitraukiančius oranžiukus. – pasakė Bilas.
- Galiu lažintis iš savo gimtosios tūbelės, kad taip ir buvo, senas drauguži. – pritarė Šeimus.
- Gaila, kad neišliko minkštųjų audinių. Ar kokio nors vientiso lavonėlio man pasikapstyt. – Drakuliškuose Bermonto veido bruožuose atsispindėjo skerdiko nusivylimas žaliavos trūkumu arba, kaip jis pats sakydavo, „mokslininko neviltimi“.  – Būtų neblogai patyrinėt nepakitusį genetinį kodą ir šiaip...
- ... ką nors pripjaut ir papjaut. Tau reikėjo į berserkerius užsirašyt. – tarė Šeimus, peržengdamas sutrūnijusį, bet vis vien brangų lavoną.
Paėję tuneliu ir pastebėję, kad dauguma durų neatsidaro net raginant, jie priėjo į įėjimo į lifto aikštelę. Šios dvivėrės buvo uždarytos, o per vidurį gulėjo mėlynos kojos su užpakaliu.

Laivas prisiminė, kaip užsidarančios durys perkirto Luką. Tada jis jau buvo nugalėjęs išdavikų hakerius ir iščirškinęs jų smegenis ir galėjo valdyti daugumą savo funkcijų. Lukas buvo paskutinis iš besitraukiančios išdavikų grupės ir dvivėrės durys užsitrenkė jam prieš akis, tad visai suprantama, kad jis jas daužės kumščiais. Staiga šios greitai atsivėrė, karys griuvo priekin, o durys žaibiškai sugrįžo į savo vietą. Vaizdas buvo toks šlykštus, kad pats laivas būtų apsivėmęs, jei tik turėtų burną. Keli jas turintys mėlynukai taip ir padarė.

- O šitam tai nepasisekė.  Matot tas raudonas dėmes aplinkui? Tikriausiai kraujo likučiai. Gerai, kad Lolą išsiuntėm. – Šeimus demonstravo įprastą polinkį plepėt. – Su lazeriu atskirt šikną nuo kūno skausminga, o čia...
- Taip, jis mirė baisiose kančiose. – Bermonto veide matėsi šiek gyvybės.
- Kančia ne kančia, bet man tikriausiai teks šitas duris atlupt. – niekas nepaprieštaravo Bilui. – Ech...
Durys atsidarė ilgai nesispyrioję ir kitoje pusėje buvo kita dalis mėlynojo lavono. Jo rankos buvo skausmingai ištiestos į priekį, galva atkraginta, žandikaulis nukritęs, ginklas nusviestas į priekį. Samdiniai atsargiai apėjo palaikus ir pasiekė lifto šachtą, deja, pačios kabinos nebuvo. Velas su Bilu iškart puolė krapštyti aplinkinius panelius.
- Aš žinau, kad jūs, inžinieriai, mėgstate puikuotis savo technologiniais gabumais. – Tarė Šeimus, palengva artėdamas prie mygtukų lifto kairėje. – Tačiau ar nebūtų paprasčiau kartais elgtis kaip normalūs žmonės, a?
Taip taręs, jis paspaudė didžiausia mygtuką ant sienos. Šis užsižiebė ir pasigirdo mechanizmų gausmas. Bilas su Vela susižvalgė ir pasitraukė nuo kniebinėjimosi prie laidų. Po kiek laiko durys atsidarė ir už jų pasirodė paprastų paprasčiausias ir ganėtinai primityvus liftas. Inžinieriai jį nuskenavo ir nerado jokių gedimų ar spąstų, todėl samdiniai sulipo vidun. Mygtukas, žymintis jų aukštą, buvo kruvinas. Kiti iškruvinti buvo „Gyvenamosios patalpos“ ir „Vadovybė“.
- Kas kur nori važiuot? – Paklausė Šeimus, makaluodamas pirštu virš konsolės.
- Manyčiau, kad gyvenamieji kambariai yra pakeliui, todėl mes turėtume vykti ten. Manyčiau, Daktaras pritars. – Pasiūlė Bilas, Aiskauda sulinksėjo pritariamai.
- Tai važiuojam, berniukai ir mergaite.
Liftas pradėjo kilti, samdiniai pajuto nedidelę apkrovą. Šiek tiek pasiklausius ūžimo, kabina truktelėjusi sustojo ir atsidarė durys. Šį kartą tai nebuvo joks koridorius, tai buvo didžiulė patalpa, tačiau net per laiko rūką atpažįstama kaip valgykla. Tiesa, prie to nederėjo krūvos oranžinių lavonų, vienas kitas mėlynas negyvėlis ir daug kruvino bei kulkomis suvarpyto inventoriaus.

Biologinė atmintis tuo ir yra pranašesnė, kad kai kuriuos dalykus galima pamiršti. Tačiau video įrašai išlieka, nors juos galima ištrinti daug efektyviau, nei prisiminimus, kurie gali sugrįžti sapnuose. Laivas nesistengė pamiršti skerdynių valgykloje, neištrynė jis ir įrašų, kurie kada nors galės būti panaudoti kaip Kreoto Šviesos Brolijos nusikaltimų įrodymas. Tiesa, laivą dar graužė sąžinė, kad nepastebėjo kariniuose sluoksniuose plintančio fanatizmo, padidėjusios trinties tarp jų ir civilių. Didžiausias gailestis buvo dėl nesustabdyto pogromo šioje salėje, kai vienas iš Broli paskelbė civilinį personalą išdavikas ir eretikais. Na, bent jau galėjo pasirūpint, kad nei vienas laive buvęs zealotas neišliktų gyvas.

- Siaubas. – pasakė Šeimus  žiūrėdamas į grindis, kurių pilkuma tik kartais prasiskverbdavo pro sukrešėjusio kraujo raudonį. – Kas čia buvo...
- Spėjų, kad mėlynieji buvo kokie nors kariškiai, o oranžiniai – civiliai ar mokslininkai. Aišku, kaip ir dažnai būdavo primityviose kolonijose ir uždarose visuomenėse, tarp tų sluoksnių kilo trintis ir viską išsprendė tie, kurie turėjo ginklus. – Konstatavo Bilas. – Istorija pilnai prišiukšlinta tokių skerdynių...
- Taip, taip, taip, be abejo. – Patvirtino diagnozę Bermontas, kurio veide matėsi pamaitinto vampyro gyvumas. – Senovės kariai galvojimu dažnai neužsiimdavo, visada siekė savo ir buvo akli argumentams. Ach, beždžionės, norėčiau iš arti tokį patyrinėt... Barbarai iš atsilikusių planetų nėra tas pats...
- Neblogai būtų sužinoti, kodėl visa šita atsitiko. – Pasakė Vela, peržengdama du apsikabinusius oranžinius lavonus.
- Manyčiau, radau šį tą. – paskelbė Bilas, lupdamas lentelę iš mėlyno lavono nagų, kurie tuo pačiu bandė užspausti peilio žaizdą kakle, padarytą vieno skylėto civilio.
- Prašome pateikti duomenis analizei. – Pastiklėjusiomis akimis tarė serverė, paskui papurtė galvą ir sumišusi nuraudo, taip suteikdama gyvybės savo baltiems skruostams. – Atsiprašau, išsprūdo.
- Visiems pasitaiko. – Nusišypsojo Bilas, tiesdamas jai mėlynąją lentelė. – Štai, pasmaguriauk.
Vela griebė lentelę rankomis lyg alkanas arba nuobodžiaujantis Šarabano drakonas - vaiką. Įvairūs ūseliai pradėjo skenuoti užrašus ir Šeimus galėjo prisiekti, kad jos akys sušvito mėlynai.
- Čia rašoma...
************************************************************************
KREOTO ŠVIESOS BROLIJOS DEKRETAS
IŠDUOTAS JO VIRŠENYBES
ARHCONTO KINGELEIMO

Šiuo didžiai garbingu ir šventu dekretu skelbiama:
1. Kreoto Šviesiojo sekėjų Brolija yra vienintelė teisinga religija.
2. Kitos religijos klysta, nes nepripažįsta Kreoto Jėgos kelio.
- (sutepta krauju ir subraižyta kulkomis) -
... neturi teisės gyventi
5. Kreoto Jėgos kelias suteikia Brolijai teisę valdyt visas kitas tautas ir tikinčiuosius.
6. Visas laivo personalas turi prisijungti prie Brolijos arba tapti tikinčiuoju tarnu
7. Laivas bus perimtas Kreoto Šviesai skleisti aplinkiniams barbarams

Dekretas turi būti vykdomas tučtuojau
*********************************************************************

- Atrodo, oranžiniai žmogeliai šiek tiek nesutarė su Kreotais dėl keleto religinių klausimų. Ir štai rezultatas ginkluotų fanatikų bei beginklių žmonių susidūrimo. – Atsiduso Šeimus. – O, žmonija!..
-Gana niekinti palaikus, einam apsižvalgyt vadavietėje, nes, kaip matau, durys į kitas patalpas atsidaryt nesiruošia. – Tarė Bilas, sugrįžęs po apžiūros. – Na, į liftą, greičiau.
Kaukolių žvalgybinis būrys sugūžėjo į liftą, kažkuris paspaudė vadovybė. Durys užsivėrė, kabina truktelėjo ir pradėjo kilti.  Kadangi „Vadovybė“ buvo pačiame paskutiniame aukšte, prabėgo šiek tek laiko iki sustojimo. Judėjimas liovėsi samdiniams dar kaip reikiant neįsivėlus į pokalbį, lifto durys paslaugiai nuslydo į šonus. Kaip ir tikėjosi kariai, už jų buvo dar vienas koridorius, kurio gale įvairovės dėlei buvo neužtverta arka. Pro ja pralindę kariai atsidūrė talpioje, visokiausios vaizdo aparatūros prigrūstoje salėje. Viduryje stovėjo keturkampis stiklinis stulpas, kurio viduje matėsi juodas kamuolys, įtaisytas ant vamzdžio. Aplink stulpą eilėmis buvo sustatytos kėdės. Jas supo visokiausi pultai, kambario šonuose buvo langai į kosmosą. Ant vieno panelio kniūbsčias juodas lavonas su didžiule skyle nugaroje. Jis pasirodė reikšmingesnis už kelis pilkus ir oranžinius negyvėlius, todėl nuo jo ir pradėjo apžiūra. Lavonėlio ranka tiesėsi link mygtuko, po kuriuo buvo užrašas „Laivo garsinė pranešimo sistema“.
- Sprendžiant iš to, kad jis vienintelis apsirengęs juodai, manyčiau, kad šie palaikai priklauso kapitonui. – Padarė išvadą Bermontas. – Jei aš neklystu, Brolija jam perskaitė manifestą ir jis pabandė įspėti kitus įgulos narius, todėl gavo kulką į nugarą. Vėliau buvo sunaikinti ir kiti čia buvę asmenys.

Ne visa technika sugenda metams bėgant, nes laivas galėjo girdėti tai, ką daktaras kalbėjo centrinėje vadavietėje. Visai kaip tą lemtingą dieną, kai kapitono padėjėjas kreipėsi į vyriausią vadą su ilga prakalba, iš dalies skirta nukreipti dėmesiui nuo pilkų programuotojų, po truputį atimančių valdymą iš pačio laivo. Žanas kiek nustebo, kai kapitonas trenkė jam į žandikaulį ir puolė prie komunikacijų pulto; deja, apsaugos žmonių reakcija buvo greitesnė ir Ketis, apsaugos vadu tapęs po to, kai planetoje pradingo Ana, greita kulka suskaldė kapitono stuburą. Šis šūvis ir po to sekusios skerdynės pažadino laivą iš sąstingio ir leido po truputį atsikovoti... save iš hakerių nagų.

Šeimus linktelėjo galva ir pasisuko į salės vidurį:
- Daktarėli, jums reikėjo tapt kriminalistu. Eeee, techniukai, gal galėtumėte apšviesti paprastus mirtinguosius ir atskleisti šios metalinės kolonos paslaptį.
- Čia yra... – pradėjo Vela.
- ... senovinis holoprojektorius. – įsiterpė Bilas, kaip dažnai darydavo pokalbiuose apie technologiją, moteris ir literatūrą. – Tas rutulys per vidurį spinduliuoja vaizdus ant stiklo ir gaunamos hologramos. Tokį kokiam bazare galima nupirkti vaikui, teku pasidžiaugia kokiais dešimt tūkstančių vaizdų. Tik jie ne tokie dideli. Drįstu spėti, kad čia rinkdavosi žmonės gauti informacijos, kaip kad mes žiūrėjom kautynes laisvalaikio salėje.
- Kaip pasakysi... aš pastebėjau šį tą įdomesnio. – Vela parodė piršt į kruvinus laiptus, esančius greta įėjimo arkos. Šalia kabojo užrašas „Centrinis valdymas“. – Ten tikriausiai bus laivo valdymo mechanizmai, nes čia aš sugebėjau identifikuoti vien tik ryšių ir mokslinę techniką.
- Todėl mes ten ir trauksime. Būry, paskui mane. – sukomandavo Aiskauda, eidamas linkt laiptų.
Pirmoje aikštelėje gulėjo mėlynas lavonas apanglėjusia galvą, šalia sienoje buvo susprogęs panelis.

Kartais apsigynimui tenka truputi sužaloti save. Markeso mirtis nebuvo greita ir neskausminga, jį lėtai pačirškino elektros srovė. Panelis, kitaip nei laive esančios Brolijos pajėgos, nebuvo nepakeičiamas.

Daug dėmesio jam neskyrę samdiniai patraukė aukštyn. Ten buvo dar vienas prakeiktas koridorius. Žodis „prakeiktas“ jam visai tiko: po pirmomis durimis matėsi rusvai ruda dėmė. Tolėliau buvo vienerios su rudu keturkampiu, krusi tikriausiai buvo elektroninė spyna: dabar ten juodavo ertmė, o prie priešingos sienos sustingę palaikai gniaužė dešinės rankos strampą. Aplenkę šį negyvėlį, Kaukolės pasiekė didžiulį melsvai baltą kristalinį luitą, stovintį prie sprogusios sienos. Viduje juodavo siluetas.
- Oooo, šaldytas pavyzdys... – sublizgo Aiskaudos akys. – Gyvent tikriausiai negyvens, bet patyrinėt smagu bus. Aš tuoj iškviesiu droidą
Sutvarkius šį neatidėliotiną reikalą, jie patraukė toliau. Kelią blokavo vamzdžių ir laidų raizgalynė. Atrodė, kad pro ją kažkas brovėsi, bet ši buvo vėl užtaisyta. Pro tarpus matėsi, kad koridorius tęsiasi toliau. Grupės nutarimu, Bilas prapjovė kelią, ant grindų tykštelėjo kažkokia ruda košė. Visi sėkmingai pralindo pro tarpą, tiesa, dar kažkiek marmalo užkrito ant Šeimaus nugaros. Kadangi diagnostika neatskleidė jokių gedimų, grupė ruošiesi patraukti toliau. Tik „toliau“ nebuvo. Galinė siena buvo susiliejusi su durimis. Į jas nugara rėmėsi lavonas, iš detalių matėsi, kad jis išsitaškė smegenis.

Kai zealotai grįžo į valdymo centrą, laivui teko griebtis ekstremalių priemonių apsisaugojimui. Be sprogusio panelio dar teko Veilemą įviliot į vieną iš robotų stočių, susprogdinti elektroninį užraktą ir nutraukti Dobskovui ranką, šaldymo vamzdžio avarija užmušti Ketį. Žanas beveik prasibrovė link valdymo centro, tačiau užtvara pasitarnavo nupirkdama laiko sutvirtinti praėjimui. Žanas, didžiam laivo džiaugsmui, nusižudė pats. Malonu ir tai, kad užtvara pasitarnavo ir dabar.

- *Grafas Batas - žvalgybos grupei. Mes paruošėme kapsulę atšildymui*. – nuskambėjo būrio ryšių tinkle. Daktaras Aiskauda iškart pareiškė.
- kadangi mus pasiekė tokia gera naujiena, o toliau lyg ir niekur nenueisime, traukime atgal į civilizaciją. Pirmyn!
Taip samdiniai ir keletas milijonų pakeleivių patraukė atgal į stoties patalpa