„Rakštis“

Šlapia ir purvina lapkričio naktis. Šlapia, nes lyja, purvina, nes taip jautėsi Jis. Jis gulėjo dvokiančiam nuo smogo mieste ir pats dvokė. Jis tuščiai braidė po balas, žinodamas, kad ne gyvena, o tik egzistuoja. Jis buvo lyg ir čia, bet kartu ir ne čia. Tą dieną inteligentai kaip visada pašiepiančiai nužvelgė Jo klaikią fizionomiją. Ten buvo aiškiai matyti, kad Jis tuščias. Jis buvo daiktas su pasibaigusiu galiojimo terminu. Dienos buvo suskaičiuotos, bet Jis jų neskaičiavo. O ir dienos nenorėjo būti skaičiuojamos.
Namuose Jo visi nekenčia. Namuose Jis rakštis.
Tą naktį Jis sėdėjo susigūžęs konteinerio kampelyje, kuris Jam rodėsi mielas. Ten buvo daug šiukšlių. O ir Jis buvo šiukšlė. Aplinkui visi tokie pat: visi šiukšlės, visi su pasibaigusiais galiojimais, visi panaudoti, visi išmesti ir visi purvini. Artėjo rytas ir kelias i kitą pasaulį. Rakštis turėjo iškeliauti.
Tą akimirką Jis ėmė garsiai šnopuoti ir visas smirdėjo nuo prakaito. Smarvė nebuvo didesnė nei kitų likimo „draugų“. Rakštis išėjo. Neatsisveikinęs. Šiukšlės buvo išvežtos.
Saulėta diena ir lengvas kvėpavimas. Jis vaikščiojo po sodą ir skynė ramunes. Ramunės buvo laimingos.
Šeimoje Rakšties nieks nepasigedo. Tuo tarpu Rakštis vaikščiojo po debesų sodą ir stengėsi gyventi. Šiukšlių nebeliko.