Lieku

Autopilotas padvėsė apie pusę aštuonių. Tiesą sakant net nesitikėjau, kad jis išsilaikys taip ilgai - energijos nuotėkis iš atsarginio rezervuaro prasidėjo dar gerokai prieš visas kitas problemas. Nieko nepadarysi.
Abiem rankom griebiau įkaitusį šturvalą. Kada paskutinį kartą tai dariau? Ir ar išvis dariau? Apmokymuose rankiniam valdymui nebuvo paskirta nei kelių pamokų, viskas ko mus ten mokė - tai kaip atvesti į protą sukvailiojusį borto kompiuterį ar padaryti dirbtinį kvėpavimą mineraliniu vandeniu paspringusiam klientui.
Nieko, kaip nors išsilaikysiu. Keleiviai dabar turbūt kaip tik girdi pranešimą apie tai, kad sušlubavo programinė įranga  ir orlaivio valdymą perima narsus ir patyręs pilotas... Cha cha. Labai padrąsino. Turbūt jie tikrai neapsidžiaugtų pamatę mane šiuo metu drebantį ir prakaituojantį iš baimės.
Na o kas gi čia? Nutrūko energijos tiekimas į manevrinius...  pagrindinius... štai ir į orbitinius variklius. Kaipgi tas virusas apsisprendžia, ką gadinti? Jo vietoje dabar užblokuočiau avarinius išėjimus ir išjungčiau apšvietimą.
Piloto kabina paskendo tamsoje. Ištiesiau ranką ir stumtelėjau duris. Neatsidaro. Jis ką, dar ir mintis skaito? Prieš išsijungiant kompiuteriui spėjau pastebėti, kad iki stovyklavietės liko apie dešimt kilometrų. Iš jų tikriausiai jau įveikėme penkis...
Palyginus, kritimas (atsiprašau – avarinis nusileidimas) buvo dar švelnus, bet oro pagalvės mano kabinoje kažkodėl vis tiek neišsiskleidė. O koks skirtumas?