Likau

Suklupau. Vožiausi dantimis į žemę, akys pribiro smėlio, o sulaužyta nosis vėl ėmė nemaloniai tvinksėti. Pabandžiau keltis - nesisekė. Rankos visiškai atsisakė klausytis, kojas maudė lyg po mėsmalės... Bet eiti reikia. Kiti išgyvenę nubėgo toli į priekį - jiem gerai, jie gyvent nori. O man tas noras ką tik dingo, palikdamas tik keistą apatiją. Koks skirtumas, kiek dar pratempsiu? Vistiek visi mirsime. Ak taip, reikia vietinius gyventojus įspėti... Jei tokių dar liko. Ta bjaurastis sklinda geitai, kokia penkiasdešimt kilometrų spinduliu tikriausiai visiems jau šakės.
Šiaip ne taip atsikėliau. Paėjau žingsnį, kitą, ir vėl teko keltis. Ne, taip nieko nebus. Nurėplioti dar bent kiek man jėgų nepakaks, o likti vietoje neglima. Priekinėje eilėje sėdėjęs vyrukas prieš pat galą spėjo pasakyt, kad vienas iš aktyvios užkrato veiklos požymių - mieguistumas. Tai reiškia, kad prigulęs pailsėti ir užsilaižyti žaizdas jau neatsikelsi. Naujienos nedžiugina.
O kam gi stengtis? Rodos prieš penkias minutes aš mirt nusprendžiau. Keistas padaras tas žmogus - nuosavų ketinimų neprisimena.
Va, taip jau geriau. Prisėdu ant nedidelio kupsto, išsitiesiu. Sulaipės paskutines jėgas pasirąžiau. Kaip gerai būtų dar pora minučių taip pasėdėti... Tik kupstas kažkoks nepatogus. Lyg minkštas...
Žvilgteliu per petį. O aplink tokių kupstų pasirodo dar daug. Ir kažkokių vienodų... Na, dabar bent žinau, kad vietinių gyventojų į priekį išėjusi grupė neįspės. Tik ne čia gulėdami ir pusiau užnešti smėliu. Tai kaip išeina - aš vienas likau? Įdomu. Tai yra būtų įdomu, jei taip miego nesinorėtų... Prigulsiu čia pailsėti...