Gyvasis Laivas, I skyrius, III dalis

************************************************************************

INŽINIERINĖS-BIOLOGINĖS GRUPĖS RAPORTAS 61200320-01

Sausasis dokas baigė augti šiandien 03: 58 SŽL. Jis jau pilnai susiformavo, išorinė danga pakankamai kieta, vidus pilnai hermetiškas. Gravitaciniai laukų generatoriai jau pilnai susiformavę. Visos patalpos pilnai susiformavę, gravitacijos, aprūpinimo ir SMK linija veikia. Mokslinę technika jau pritvirtinta savo vietose ir prijungta. Generatoriai tiekia energiją visu pajėgumu. Mes pasiruošę priimti mūsų įsibrovėlį.

Nors asmeniškai turiu pareikšti, kad aš esu prieš neaiškių objektų priėmimą į stotį.

Opas Girinamas, Vyriausiasis „Grafo Bato Tiškevičiaus“ Inžinierius – Biologas

************************************************************************

Bilas stebėjo kaip robotai ruošė įsibrovėlį patalpinimui susam doke. Jie kaip tik klijavo ant skylės lopą, turintį sulaikyti radiaciją. Biomedžiagos lopas puikiai lipo prie žvaigždėlaivio žaizdos ir garantavo saugumą sausajame doke dirbančiam personalui.  Įsitikinęs, kad nėra jokio nuotėkio, Bilas liepė grįžti robotams ir traleriams pradėti vilkti laivą į doką.

Laivas ramiai stebėjo darbus vykstančius jo išorėje. Radiacija, besismelkianti iš šono, buvo problema, kamavusi pastaruosius kelis šimtus metų. Aišku, būtų malonu, jei kas nors sutvarkytų pamuštą reaktorių, bet nėra ko norėti, kad viskas iškart taptų tobula. Bet kai jau pateks į stoties vidų, tai galės prisivogt naujos technologijos, jeigu niekas jo neišardys. O tada galima puoselėt tolimesnius planus. Gal net susipažint su naująja civilizacija.

Nuo: Utikas_Gu
Kam: ElfoTechui

Ta‘Psach! Kaip tau sekasi?  Kaip einasi karas? Girdėjau visas Deveris V virto kovos lauku ir neliko nė vienos, kuri nebūtų nuniokotą. Gal galėtai atsiųst kokias nors holonuotraukas ar kelis įrašus, ką? Kad praskaidrintum man dieną. Čia pas mus nieko įdomaus nevyksta. Tik prieš kelias dienas aptikome kažkokį laivą skrendantį iš už visatos krašto. Samdiniai – žinai, tie kurie čia pas mus prilaiko „Grafo Batą“? – jie parvilko tą daiktą atgal į stotį. Dabar tas stovi sausam doke ir mes darom tyrimus visokius. Kol kas nieko naujo, tik kad jis pilnas technologijų, kurias galima laikyt archeaologinėmis vertybėmis. Jei neišpešim nieko įdomaus, tai parduosim, jau suderinom su Paskutine Riba. Tiesa, šis tas įdomaus iškilo: tame laive kartais pranyksta nanobotai. Niekad tuose pačiuose sektoriuose, bet kai pranyksta iš ekrano jo signalas, užsidega visas sektorius atpažinimo signalų, tarsi ten jų būtų prileisti nesuskaičiuojami miriadai. Bet tai greitai pranyksta. O šiaip lakstom po jo koridorius, rankam sulūžusius robotus (pinigėliai, pinigėliai), atliekam šiek taisymo darbų. Lyg ir viskas.

Machas

P. S. Gausiu atostogas – atvyksiu pas tave. Pašaudysim kaip senais gerais laikais
P. P. S. Gal gali patart, už kuriuos kovojančius pas jus statyt? Deverio Liaudies Išsivadavimo Armiją? HerkaKorp? Šiaurės Konfederaciją?

„Grafas Batas Tiškevičius“ ramiai plūduriavo kosmose, neveikiamas visokių nemalonių jėgų. Skeneriai prižiūrėjo reikiamą teritoriją, į Paskutinę Ribą keliavo visokiausi pranešimai, į stotį – atsakymai, nesintetinamų medžiagų portacijos ir kroviniai. Gyvenimas įprastu tempu ėjo pro šoną. Stoties šone išaugęs angaras gadino įprastą jos vaizdą ir paviršiaus piešinį. Doko viduje mokslininkai, darbininkai, robotai, droidai, androidai, sintetikai ir šiaip žiopliai zujo aplink kilometro ilgio baltą įsibrovėlį. Šis nedarė nieko, kad padėtų atsakyt į bent vieną vietiniam iškilusį klausimą.
Galų gale susitvarkę, parėję patikrinimus, susikovę su dvigalviu slibinu „Valdininkai-Biorakratija“ ir gavę leidimus Kaukolės pradėjo iš laivo traukti kriogeninę kapsulę. Didžiojoje operacijoje dalyvavo Bilas su Vela kaip inžinieriai, Grigorijus kaip vadas, Aiskauda – medikas, o Micius – nesuvaldomas elementas. Konstrukcinis drodas kabojo virš kapsulės, keturiomis rankomis laikė talpą, o manipuliatoriai atkabinėjo jungtis ir prijunginėjo kabelius prie roboto kūno.
- O, kapitone, koks džiaugsmas gaut tokią mokslinę galimybę. Įsivaizduokit, 600 realių metų subjektas. Pridėjus laiką praleistą kriokapsulėse, jis gali būt kokių 2000 metų senumo...
- Kaip suprast 2000 metų? Kokiu tikslu?
- Na, seniau žvaigždėlaiviai neturėjo hiperpavarų. Pirmieji kolonijiniai laivai keliaudavo realiąja erdve metų metus kol pasiekdavo reikiamą sistemą. Todėl reikėjo ką nors daryt su kolonistais ir kitu personalu. Pasirinkimas buvo tarp laivų, kuriuose kelio kartos žmonių gimtų, gyventų ir mirtų kol priskristų reikiamą vietą. Kitas buvo sukišt žmones į kriokameras ir paleist laivą su autopilotu į tikslą kaip milžinišką protingą bombą. Pirmas variantas buvo atmestas kaip nehumaniškas keleivių atžvilgiu, be to, kelionės metu galėjo įvykt nenumatytų socialinių problemų ar koks maras nusiaust. Todėl, kaip rodo išgyvenę tų laikų įrašai, kosmoso užkariavimą pradėjo automatizuoti laivai.
- O nebūtų buvę praktiškiau laivo valdymą pavesti žmogaus smegenims? Juk jos lankstesnės nei bet koks tuometinis DI, be to, su atitinkama technologija gali išsilaikyti labai ilgai.
- Čia tik narkomanų ir kvailų senų DI iliuzijos. Joks tuometinis žmogus negalėjo būti sujungtas su tokios dydžio mašina ir neišprotėti. Be to, ir šiaip tuometinis technologinis lygmuo nebuvo pakankamai aukštas. Nėra jokių abejonių, kad iki Išsilaisvinimo tai padaryti buvo absoliučiai neįmanoma.

Laivas su ramiu susidomėjimu stebėjo kriosaugykloje vykstančius darbus bei klausėsi pokalbio. Pagalbiniai kompiuteriai jau visai neblogai gebėjo versti vietinių kalbą, kurioje susiliejo anglų, rusų, kinų, zulusų, kiniečių, lietuvių šnektos. Aišku, išliko nemažai neaiškumų, kalbos juk pasikeičia per keturis tūkstančius metų, tačiau ne taip baisingai, kaip buvo galima tikėtis. Laivas džiaugėsi, kad nepereita prie visiškos telepatijos, feromonų ar skaitmenio bendravimo, nes tada būtų buvę labai labai liūdna. O dabar pokalbis net kėlė nostalgiją ir net šypseną, tik metalinis kūnas neturėjo tam reikiamų lūpų. O ir įvairūs planai klostėsi pagal numatytą grafiką ir niekam nekėlė įtarimų...

Bilas, Šeimus, Vela, Aiskauda, Lola apsirenginėjo savo šarvus, Micius trynėsi aplink reikalaudamas dėmesio, kurio nori net ir kibernetinių lustų pripildytas smegenis turintys katinai.

PROPOGANDA INC. PRISTATO

PROTŪNUS

Ar kada nors norėjote, kad jūsų augintinis būtų kiek protingesnis? Kad neterštų netinkamose vietose, kad valgytų tai, ką reikia, kad tobulai atliktų kasdienius darbus?

Mes turime atsakymą į jūsų maldas:

PROTŪNAI

Šis pavadinimas reškia „Protaujančius Gyvūnus“. Mūsų kompanijos technikai ir biologai sukūrė būdą kaip geriausią žmogaus draugą paversti protingiausiu žmogaus draugu.

JŪSŲ KATINAS BUS PROTINGESNIS UŽ VIDUTINĮ PENKIOLIKMETĮ.

Be to, „Protūnams“ galima taikyti modulių procedūras kaip ir žmonėms.

ĮSIGYKITE PROTŪNĄ ŠIADIEN ARBA PRIJUNKITE SAVO MĖGSTAMIAUSIĄ PADARĖLĮ PRIE JŲ GRETŲ

Įspėjimas: „Propoganda Inc. “ Neatsako už emocinius sutrikimus, sukeltus gyvūno buvimo protingesniu už šeimininką.

Bet bendražygio emocinis prisirišimas ir artumo noras nesutrikdė gerai parengtų ir išmuštruotų, kiek tai galima taikyti samdiniams, karių ir pasinėrimui į paslaptį buvo pasiruošta laiku. Visi šeši tyrinėtojai patraukė link tiltuko, kuris jungė įsibrovėlio vidų su doku. Laivo pradžioje buvo rasti keli liukai, bet jais naudojosi asmenys, neapsirengę pilna kovine ekipiruote.
Metaliniai batų padai kaukšėjo „Baltuko“ (taip buvo pakrikštytas įsibrovėlis) angaro grindimis. Aplinkui zujo technai vertindami įrangą, darydami remontą ar šiaip apsimetinėdami dirbą. Visi traukėsi samdiniam iš kelio su baime ir pagarba, kurias techniniai darbuotojai jaučia kariams. Tiesa, keli drąsesni prisiartino ir apuostė kostiumus, gėrėdamiesi į juos sukrautais mechanizmais, investuotu darbu ir meistriškumu. Praėję pro akimirkai aprimusius darbininkus, samdiniai atsidūrė lifte. Dabar prie mygtukų buvo padarėlis, kuris maloniai nulakdindavo norinčius į bet kurią lifto stotelę.
- Į tranzitą. – sukomandavo Bermontas ir mažasis padarėlis metaline rankele paspaudė atitinkamą mygtuką. Liftas pradėjo leistis.
„Tranzitas“ buvo viena didelė traukinio platforma. Pats traukinys turėjo po vieną eilę ratų ant dugno ir ant stogo, todėl laikėsi tarp dviejų bėgių. Aplink šiureno dirbtiniai padarai, atliekantys jiems patikėtas užduotis ir nesusimąstantys apie teorinį jų beprasmiškumą; stotyje išmėtytus daiktus „natūralioje aplinkoje“ savo sudžiūvusiomis,  kartais visiškai metalinėmis rankomis studijavo mokslininkai, jų kūnų čiuptuvai glamonėjo okuliarų skenuojamus artefaktus; ant kiekvieno paviršiaus lakstė technai, kurie dėl savo kūnų priminė tai metalinius, tai kibernetizuotus, tai mutavusius vorus. Retas iš čia besidarbuojančių asmenų buvo artimas natūraliai savo rasės išvaizdai. Tačiau geriausiai susilieti su paprastų žemiečių minia galėjo Opas Girinamas, vyriausias stoties inžinierius-biologas, ketvirčiu gnomas, ketvirčiu nykštukas, pusiau orkas, todėl toks puikus specialistas ir todėl jį vadina Mišrūnu.
- Ei, Opai! – pasisveikino Bilas. – Tu, nelaimingas Mišrūne, ką tokio mums paruošei?
- O, ar tik čia nėra mūsų mėgstamiausias valkatų šachtininkų benkartas Bilas... Atsigrūdai, nes komandai reikėjo patrankų mėsos?
- Ne, aš turėsiu atlinkt inžinieriaus pareigas, o kadangi vienintelis iš čia esančių atskiriu atsuktuvo galus... He-he... – sušuko Bilas, apsikabindamas su Opu ir plekšnodamas šiam per nugarą bei podraug vos neišpurtydamas jo dvasios.
- Upkchr, baik, baik, ką.... moterys.... darys, jei aš... nusibaigsiu. – Mišrūnas atgavinėjo kvapą ir tuo metu darė sistemos diagnostiką, tikrindamas, ar pasisveikinimas su šarvuotu kariu nepadarė neatitaisomos žalos organizmui. – Žodžiu, mes sugebėjom paleist traukinį. Jis, kaip ir dauguma transportinių sistemų šiame laive, turi autonominį energijos šaltinį, todėl mum neteko ieškot kokių nors aplinkkelių Tiesa, turiu pastebėti, kad traukinio priekis – dalis, atsukta į vartus – yra ganėtinai apgadinta ir mes spėjame, kad tai balistinių ginklų darbas. Be to, kiti vartai irgi ne pačios geriausios būklės, todėl jums teks prasilaužt į vidų.
- Eeee, o kas bus tarpe tarp šitų vartų ir kitų? – Pasidomėjo Šeimus.
- Bus viena stotelė, kurioje sustoti dar neturime leidimo, o kas kitur... Na, čia jums
bus siurprizas, che-che. – nusijuokė Opas.
Komanda sulipo į vagonus ir nuėjo pažiūrėt minėtosios mūšio zonos. Minėtas priekis buvo suvarpytas ir sudraskytas, langų stiklas, nors ir storas – pramuštas. Sėdynių būklė buvo ne ką geresnė, o ant grindų tamsavo rusva dėmė.
- Ir mes važiuosime į vietą, kuri taip išlydėjo traukinį. Šauniausios užduotys visada mums. – atsidusėjo Bermontas. – Lola, yra kokia nors likuminė aura?
- Nieko ypatingo, tokios nuotaikos, kokios paprastai būna transporte, nors paskutinis sluoksnis turi sąmyšio, skubėjimo, pykčio ir baimės prieskonį. Kad ir kas važiavo paskutiniai, jie maloniai nesijautė.
- Smagumėlis. Bilai, pranešk Mišrūnui, kad mes pasiruošę. Visi kiti, pasiruoškite kelionei.
Lauke dirbę technai nustojo bėgioti lubomis, sienomis, grindimis ir pasitraukė į tokias pozicijas, kuriose traukinys jiems nekėlė grėsmės. Tiesa, jiems patiko nuo vagonų sklindantis mažių aromatas, todėl toli nenusidangino. Opis pavinguriavo ranka, kažką nustatinėdamas virtualioje konsolėje. Traukinyje užsidegė šviesos, užsidarė durys ir jis pajudėjo. Dėl remonto nebuvo jokio girgždesio ar pastebimų sutrikimų. Vagonai privažiavo vartus, kariai nejučiomis stipriau suspaudė ginklus, Micius išskleidė nagus. Vartai atsivėrė...
Nė vienas iš samdinių sąžiningai nesitikėjo pamatyti tai, kas buvo už durų. Tai juos pribloškė, pagavo nepasiruošusius. Gamta. Visur buvo gamta: viršuje, apačioje, kairėje, dešinėje.  Pievos, miškeliai, net ežerėliai užėmė gal trečdalį laivo ilgio.  Ir visas gamtovaizdis sukosi, tai sukeldamas gravitaciją, reikiamą išlaikyti tokį žiedinį pasaulį. Per vidury kelio buvo stotelė, iš kurios į keturias puses ėjo lifto šachtos. Tiesa, todėl pačiame traukinyje traukos nebuvo ir teko laikytis už patogiai įrengtų turėklų arba įjuntgt magnetinius batų padus. Greitai pro šoną pralėkė gamtos stotelė ir traukinys vis labiau artėjo prie vartų, kurių joks žmogus nebuvo atidaręs jau kelis šimtu metų. Bilas išlipo laukan pro išmuštą langą, Vela pradėjo stabdyti sąstatą. Prie pat vartų vagone užsidegė užrašas „ATSARGIAI – GRAVITACIJA“. Kai transportas sustojo, Bilas pradėjo ieškot kokio nors panelio prie vartų, kuriame būtų koks nors mechanizmas, iš išorės leisiantis atverti kelią. Neilgai pasikrapščius, viena plokštė buvo įtikinta apleisti savo vietą ir dabar plūduriavo šalia inžinieriaus. Viduje buvo keli kabeliai. Visokiausios iš šarvų išlindusios galūnės pradėjo ieškot tinkamo laido. Labai greitai buvo surasta vartų atidarymo – uždarymo linija. Bilo paliepimu į ją įsismelkė viena pseudopodija. Šalmo ekrane nušvito senoviškas žalias grafinis langas su dideliu užrašu „VARTAI BLOKUOJAMI“ bei keliomis ikonomis. Viena ikona skelbė „Pateikti autorizaciją“ ir Bilas šią paspaudė. Atsivėrė kitas langas su užrašais „Vadyba“, „Apsauga“, „Civiliai“. Inžinierius paspaudė „Civiliai“ ir sulaukė pranešimo „IŠĖJIMAS BLOKUOJAMAS/NEFIKSUOJAMAS NE VIENAS CIVILIS“. Tada pabandė „Apsauga“. Šį kartą atsirado užrašas „FANATIKAMS IŠĖJIMAS BLOKUOJAMAS“. Galų gale pabandė „Vadyba“. Tuo metu atsitiko du dalykai: užsižiebė užrašas „IŠDAVIKAMS IŠĖJIMAS DRAUDŽIAMAS“ bei atsirado ikona „Svečiai“. Paspaudęs šią piktogramą Bilas sulaukė atsakymo „SVEČIAMS ĮĖJIMAS LEIDŽIAMAS‘. Jis įsirangė atgal į traukinį, vartai pradėjo trukčiodami atsivėrinėti. Visų nuostabai, į vidų šniokšdamas pradėjo veržtis oras.. Vela leido traukiniui įvažiuoti į peroną, atsirado gravitacija, visi pradėjo jausti savo svorį, Micius nukrito ant grindų. Traukinys sustojo, atsivėrė durys. Ant platformos buvo stendas, kuriame ekranas rodė tuos pačius vaizdus, kuriuos anksčiau matė Bilas, ir tai buvo vienintelis šviesos šaltinis be traukinio vidinių lempų..
- Tai štai kame reikalas – tas kabelis, kurį aš pasirinkau, buvo skirtas valdymui iš  vidaus, todėl nuolat ir kalbėjo apie išėjimą..
Komanda sulinksėjo galvomis ir pradėjo apžiūrinėti patalpą.
- Tamsoka – pasiskundė Vela. – *Opai, gali nurodyt kur yra apšvietimo maitinimo kabelis? *.
- Perduodu informaciją – sudžeržgė jo balsas ausyje ir Velos šalmo antveidyje vaizde užsidegė žalas kvadratas. – Turėtų būt už šitos plokštės.
Serverė atvėrė sieną, surado tinkamą kabelį ir prijungė prie jo nešiojamą energijos šaltinį. Peroną nušvietė lubose įmontuotos lempos ir prieš samdinių akis atsivėrė visas vaizdas.
Kai kurie žibintai neveikė, nes buvo išmušti kulkų. Sienos, ypač ties durimis iš perono, buvo apsčiai suniokotos ginklų ugnies. Vietomis ant grindų dar matėsi raudonos dėmės. Prie užvertų ir kulkų suvarpytų durų gulėjo palaikai. Tai buvo skeletas, apvilktas mėlynu uždaru kostiumu su oro balionais ant nugaros. Rankos beviltiškai ištiestos į užsivėrusias duris. Šone mėtėsi numetas ginklas, aplink buvo pilna gilzių. Šeimus juo iškart susidomėjo.
- O čia tai antikvaras... Tokius ir panašius turi laukiniai artimiausiose sistemose. Atsimenate Pasaulį V? – samdiniai sulinksėjo. Pasaulyje V barbarai, nors ir siaubingai techniškai atsilikę, puldinėjo vargšus kolonistus ir šiems teko samdytis „Obsidiano Kaukoles“, kad padėtų susitvarkyt. Laukinių skerdimas buvo labai lengvas dėl šių primityvių ginklų, o kolonistai sumokėjo vietinių verslų akcijomis, kurios dabar nešė papildomą prie atlyginimo pelną. – Ten irgi tokius naudojo. Dabar pagąsdintum nešarvuotą žmogelį, nors orkai ir troliai tikriausiai išvis nereaguotų, bet senais laikais tai buvo ganėtinai neblogi ginklai. Daktarėli, gal žinote, nuo nusibaigė šis nelaimėlis?
Aiskauda jau skenavo lavoną.
- Minkštieji audiniai suirę, todėl nieko labai tikslaus pasakyt neišeis. Šarvai nepažeisti, tai tikrai ne nuo kulkos. Tikriausiai užduso, užtroško arba badas priveikė.

Kas buvo paslaptis samdiniams, tą puikiai prisiminė laivas. Dar dabar jis prisiminė kovą tarp išdavikų ir civilių kolonistų. Jis tada galėjo tik stebėti kaip žūvą jam, Žemei ir sveikam protui ištikimi žmonės, beveik bejėgis ką nors pakeisti. Jis žinojo, kur kas krito. Vienintelė pagalba, kurią galėjo suteikti išsigandusiems žmonėms su žaliais kostiumais buvo uždarymas juodo ir mėlyno vėžio savyje, stebint jo mirtį. Pirmas iš kritusių priešų buvo Jurgenas, lėtai ir kankinančiai uždusęs prie perono durų. To kvailio paskutinė klaida buvo iššaudyti visus šovinius į užsivėrusius lemties vartus ir nepasilikti vieno sau.