senatvė. nebelaukiant parvykstančių

susigrąžinu savo bruožus
pasisavintus tavo pavydinčių rankų
išsaugau tave be žilės ir veblenimo
prižiūriu pučiu kaip duonkepėj kepalą brandų
pietaujam vos tinkluos sublyksi šonais mūsų valgis

mes saloj tik langai ne į vandenį žiūri
į dangų

tu šauki bet neini
užmiršai kaip laikytis ant kojų
tik žodžiais veiksmai ribojas
į spynas degtukų prilaužei
ir vašku iš vidaus antspauduoji

vėjas daužosi nieks nesibeldžia
susirieski į tašką ant antklodės
nelaikyk obuolių ant galvos
taikinio strėlės nepameta

parvykstančių jau nebelaukiam
bėgius ardom į švyturio pamatus
nepritraukiam laivų
bet užmiegam girdėdami traukinius