Jis neišnyksta

Apie banalybes iš labai gyvenimo „-Mums reikia skirtis... “

dangiškos širdies bet kerta it kirviu pirštą
jo gal ir neprireiktų uogauti galima tik nosimi

kaulėtomis akimis būna taip paima už to piršto
regis stoja aidas it aušra išdriskta kartojimas

ir kada jau gana eilutę nuo vidurio skerstu subjaurotą
gromuliuoti „visas mano pasaulis buvo jis, kuris metė“

vidury – BUVO jis neišslysta, nesliuoga šalin vis
kliūna už piršto kuris kertamas nenukertamas

visai kaip pasakose įvyktų: kurie metė susirenka žaislus
ir išnyksta per lietų sausrą vakare ar vos ryte man neprabudus

bet aš ne princesė ne pelenė: visi BUVO neatvirsta į NEBUVO
jie gelia kuičiasi apatiniuose prikaišioja netobulumą

paguosk mane vėjau nebeatpūs į mano uogienojų tų
kurie META kiek galima

kaip skaudžiai dilgina tas mano pasaulis nes nebe mano
nes nebekalba nebeliečia bet neišnyksta