Už lašo stiklinėj,
tylos,
trupinio duonos
ir pilnos
fotoaparato
juostelės
besislepiančios rankos.
Nei dvi,
nei keturios.
Paliko
tik
šiltas oras, pro lūpas išsprūdęs
be garso,
be rūko,
be gatvių.
Whaaat? Persiprašau, bet aš niekuo dėta, kad kažkas jau ansčiau tą patį sumąstė. Pačiai į galvą šovė tokia mintis po lietaus, kai buvo pilna balų ir asfaltas šlapias, tamsesnis... Atrodė kaip kažko juodo pripilta. Ir tiek. Visko pasitaiko, ir kad tokia pat mintis šauna į galvą ne vienam žmogui. Nereikia iš karto kaltint plagijavimu. Pati nekenčiu tokių dalykų.