Tėvas Maris **

Kaip šiandien atsimenu: sėdėjo tėvas Maris hamake ir žiūrėjo į savo naujus pirktinius gyvūnus. Laikyti jų mažame voljere jis nenorėjo, nes tai būtų kainavę dar trisdešimt centų. O už ką pavalgyti? Tad nusprendė, kad prie fontano jie daug geriau derės. Sodas jo buvo tikrai gražus, o ta fontano briauna ir Marija su vazonėliu rankose skleidė neapsakomo šventumo. Ramybe spinduliavo ir kunigas, sūpavosi tankiai nunertame tinkle, ir į galvą nebūtų atėję, kad tokioje ramybėje esantis klebonas gali būti itin suirzęs. Gal protingas žmogus ir pajėgtų suprasti, bet iš kur kvailelis Kaziukas galėjo tai žinoti? Juk nebuvo jis joks aiškiaregys, nors viena visada galvodavo eidamas į zakristijos sodelį – „nemyliu aš jo taip labai, bet švento tėvelio gerumo nenuneigsiu“. Visi žinojo, kad jam sunku mylėti prasčiokus, kurie nesugeba nieko išskyrus alumi misti. Bet brangino tėvelis juos. Kaip Dievą myliu, jis buvo atsidavęs savo parapijiečiams. Ir nesvarbu, kad jis juos koneveikė visais šventais keiksmažodžiais ir prašė Dievo, kad pasigailėtų jo - išsiųstų ten, kur bent pusė iš gyvenančiųjų mokėtų skaityti. Juk vargšas klebonėlis matė, kaip per jo skaitomas mišias ant suolų krašto užmetę galvas knarkia mužikai. Dieve, Dieve, suteik tam šventam žmogui kantrybės.

    Pažvelgė Kaziukas per gyvatvorės viršų (neaukšta ji buvo, gal net visai žema – iki juosmens). Klebonėlis suposi hamake, žvilgsniu rijo kažkokius padarus, stovinčius priešais jį, ir akimis meldėsi. Pastebėjo kvailelis, kad meldėsi. Jo akys visada lakstė aukštyn ir žemyn, kai melsdavosi. Toks jau jis. Bus atsisėda kur ant kelmo ir skaito poterius. Visada turėdavom būti pasiruošę jo netikėtai maldai, o tai, žiūrėk, dar pasiima rožančių ir stovėdamas eilėje mėsos pirkti pradeda po nosimi burbėti. Kai pardavėja sako „Tėveli, jums eilė atėjo“, tai tas sako „Palaukit, tik trys apėjimai liko“. Na ką? Stovi žmonės ir laukia. O ką jiems daryti? Nieko. Atėjo mėsos nusipirkti, tai kone visas mišias išklauso.

    Taip, keistas tas mūsų tėvelis. Nei jis labai saviškius pakenčia, nei tie saviškiai jį. Bet myli jie vienas kitą nors tu užmušk. Ir nesuprantu aš, kodėl. Juk gatvėje visi jam stengiasi įgelti, aploti ir apkaltinti, kad bažnyčios pinigus pravalgo. Bet juk jis juos ir pravalgo. Iš kur jam tų litelių gauti? Nėra kaip. Dievas mato – nėra iš kur jų paimti.

      Ilgai svarstė bernelis, kaip jį užkalbinti, kad baisiausiai nenugąsdintų. Niekaip nesugalvojo, nes klebonėlis kone paranojikas buvo. Kai tik kas užkalbindavo iš už nugaros, tai kaip šokdavo  ant žmogaus ir tvodavo ranka per žabtus. Būdavo, kad gavus kokia močiutė taip ir parvirsdavo ant asfalto. Bet paskui jis jas išgydydavo. Niekas ant jo dėl to nepykdavo. Juk patys kalti, kad iš už nugaros prisėlina. Na, bernelis į dantis gauti nenorėjo.
    - Labas rytas, tėveli. Tai meldžiatės? – apėjęs iš šono pasveikino. O jis nė krust. – Tai, tėveli, labas, sakau, - o tas kaip sėdėjo, taip sėdėjo. Nei labas, nei „dink iš čia“. Jau pagalvojo vaikinas, kad tas numirė. Arba kas išgąsdinęs bus. Apsaugok Dieve, geras kunigas. Kaip pats matai, geras. - Labas, sakau, ar negirdit!? – jau užrėkė Kaziukas ant jo.
    - Labas, labas. Ko čia rėki? Ar nežinai, kaip su kunigu reikia sveikintis? Tai pasakau kitam kartui, fiksuok: Turi sakyti „Garbė Jėzui Kristui“. Esi klapčiukas jau 10 metų, o nė pasisveikinti dorai nemoki. Ar tau ne visi namie, vaikuti?
    - Nu ne, klebonėli, tikrai ne visi: močia į parduotuvę išėjo, tėvas darbe. Tik brolis vienas liko.
    - Jėzau šventas, - sušnibždėjo kunigėlis, - ir tas atsilikęs. Kaip man gyventi, Dievuli, kaip gyventi?
    - Ai, tėveli, nesijaudinkit, aš jau pasakysiu, kaip gyventi. Pamatysit, viskas bus taip, kaip mano namuose.
    - Na, jau ačiū, Kaziuk, bet nereikia. Pasinaudosiu protingu draugo patarimu ir gyvensiu taip, kaip Dievas sako kad reikia.
- Taip, kunigėli. Tiesą sakot. Ne manęs reikia klausyti, o Dievo. Jis viską žino. O ką aš žinau?  Nugi nieko.
    - Nagi jau tikrai, kad nieko. Nesvarbu. Eik į bažnyčią, altorių reikia aptvarkyti, grindis iššluoti. Už ką gi tu tuos kelis litelius gauni? Juk ne už lodariavimą.
    - Ne, ne, tėveli. Jau bėgu, - ir nubėgo žioplelis bažnyčios pamaldoms ruošti.

    Sėdėjo Maris dar kelias ilgas minutes hamake ir bandė pabaigti maldą. Mąstė dar kaip restauruoti bažnytėlę, nes jau visa sukrypus, supuvus. Medinė juk dar buvo. Drįsčiau pasakyti, kad vienintelė tokia Lietuvoje, kur dar pamaldos vyksta. Niekaip nesugalvojo, iš kur pinigėlių gauti. Vargšai tie jo žmogeliai, neturi nei už ką vaikus pašerti, o tai naujai bažnyčiai aukos. Ne, ne, reikia kreiptis į valdžią, kad gautum paramą. Bet vargu, ar kas pagailės šito Lietuvos užkampio. Sunku jam čia gyventi buvo.
    - Tai, Dievuli, skyrei man gerą misiją. Tik aš jos dar niekaip nesuprantu. Ar man reikia juos apšviesti, ar neleisti visiškai į dugną nusiristi? – naiviai paklausė Maris. – Nežinau, ką su jais daryti. Nusipirkau kelias stirnas ir šunį, kad sodas gražesnis atrodytų, kad jiems būtų gera ir gražu miestelyje. O ar žmogeliams tai rūpi? Niekas jiems nerūpi. Niekas. Bet gal ir gerai, kad mane čia atsiuntei. Turėsiu bent jau darbo visam gyvenimui. Nereikės vien tik mišias laikyt. Kitaip visiškai nupuščiau. Ir kas iš to? Dar nuodėmėje gyventi pradėčiau. Ne, Dievuli, atrodo, gerai būsi padaręs.
    - Tai su savimi kalbat, šventas tėveli? – užklausė Kaziukas iš už nugaros.
    - Na, berneli, jau baigei tvarkyti altorių?
    - Baigiau, baigiau. Viskas blizga.
    - Kažin, kaip jau ten viskas blizga. Abejoju, nes dar nebuvo tokio karto, kad grįžęs nerasčiau kokio popiergalio ar prispjaudyta kur.
    - Tėveli, kaip Dievą myliu, viskas sutvarkyta, nors keliais eik.
    - Tai taip ir darau dažniausiai: po tavo tvarkymo keliais eidamas ir meldžiuosi, ir grindis išvalau.
    - Tai ar duosit man pinigėlį, kad sutvarkiau čia viską?
    - Tai kas, kad sutvarkei? O ar per mišias man maldaknygės nepaduosi, ar vyno taurės neatneši?
    - Tai tėveli, manęs kiaulės laukia, o dar reikia ir kelią pabaigt išasfaltuoti.
    - Kas man iš to tavo asfalto? Man reikia, kad pagelbėtum, - burbtelėjo kunigas ir pamatė, kad trisdešimtmečio vaiko akyse ašaros sublizgo, - tai tave mama vis dar muša, jei darbų neatlieki?, - paklausė sopulingai Maris, o vaikinas tik linktelėjo ir dar labiau verkti pradėjo.
    - Neverk, Kaziuk, ateik, prisėsk pas mane, - Kaziukas atsisėdo į hamaką ir pradėjo sūpuoti. – Nepyk, kad tave taip aprėkiu. Supranti juk, man reikia daug visko vienam pakelti. Gali šiandien man per mišias ir nepadėti. Gali eiti namo, - pasakė kunigėlis ir įgrūdo Kaziukui į delną penkis litus.
    - Šventas tėveli, čia juk labai daug. Jūs man duodavote tik du litus.
    - Šį kartą imk daugiau. Tik neišleisk, pasitaupyk.
    -          Neišleisiu, neišleisiu, - pakuždėjo vaikinas ir pabučiavo kunigo ranką. Toks laimingas buvo, kad verkė jau iš džiaugsmo. – Telaimina jus Dievas. Pasimelsiu šiąnakt už jus ir rytoj ateisiu padėti.
    - Lauksiu tavęs Kaziuk. Tik neverk daugiau, - sukuždėjo klebonas ir pamatė savo naują gyvūną, kuris dabar pasirodė labai gražus ir jam pačiam. -  Ar nori to šunelio, kur ana va ten stovi prie fontano?
    - To mažo, bekojo šunelio?
    - Taip, to paties.
    - Noriu, labai, net labai, labai noriu!
    - Tai imk jį. Pasistatyk savo kambary ir gali žaisti.
    - Parsinešiu namo ir žaisiu su juo. Bet mamai nesakysiu, kad neatimtų. Bars dar mane, kam pavogiau iš kokio kaimyno
    - Nesibars. Pasakyk, kad klebonas davė. O jei ir atims, ateik pas mane, stirnaitę duosiu. Tada bus dar smagiau. O jei ir tą paims, kita yra. Nesisielok taip labai ir eik namo, - nuvalė Maris jam ašaras, pabučiavo į kaktą ir palaimino. – Nebeverk daugiau, Kazeli. Tu geras vaikinas.
    - Geras, geras, tėveli, - suriko nubėgdamas keliu su šuneliu rankose Kazelis.

      Likęs vienas ant hamako, klebonas sužiuro į savo likusias dvi stirnas. Gaila pasidarė jam šunelio, bet kad Kaziukui atidavė, visai nesigailėjo. Geras juk tas Kazelis, kad ir atsilikęs nuo pasaulio. Bet argi mes ne visi tokie, šiek tiek atsilikę? Palaimos pilna širdimi, klebonas Maris pasuko bažnytėlės link – jau pradėjo pamaldoms rinktis žmonės.