Beveidis Demonas 6 dalis

Miestelyje                                           
          Ir berniukas, džiaugsmingai spurdančia širdele, nuskubėjo namo. Eidamas  įsivaizdavo, kaip visi jo miestelio žmonės vakarais pakėlę galvas  žiūri į dangų, kuriame spindi Laisvės paukštės išbarstytos žvaigždės. Jis įsivaizdavo, kaip skrenda iš miesto pradegintu apsiaustu Baimės šmėkla, o paskui ją išlinguoja ir jos tarnaitės. Įsivaizdavo, kaip grįžęs visiems papasakos apie tai, ką matė, ką darė ir kaip uždegs stebuklingą ugnį.
        Kai berniukas įžengė į miestelį, susitiko keistai svirduliuojantį vyrą. Pribėgo norėdamas padėti, bet greitai atsitraukė - nuo žmogaus sklido bjaurus išrūgų tvaikas. Kiek pasvirduliavęs, raugėdamas ir keikdamasis, vyras sudribo gatvelės pakrašty. „Štai kaip atrodo Girtuoklystės žmogus“, - nusipurtęs stebėjosi vaikas.
        Paėjęs dar toliau, pamatė pro langą iššokantį jaunuolį, o pro duris išbėgo moteris.
      - Laikykit vagį! - šaukė ji.
              Berniukas puolė vytis, bet  iš kažkur atsiradęs jo gatvelės draugas pakišo koją. Vaikas pargriuvo.
              - Ko kišies? Juk ne tavo pavogė! - nusijuokė šis.
              Berniukas jau be džiaugsmo skubėjo namo. Jo miestelyje apsigyveno Vagystė… 
              Pagaliau paspaudė savo namų durų rankeną. Durys kažkodėl buvo užrakintos. Pasigirdo motinos balsas:
              - Kas ten?
              - Tai aš, mamyte! Aš grįžau!
              Durys pusiau prasivėrė ir motinos ranka įtraukė berniuką vidun. „Juk tai dėl Baimės, - su siaubu pagalvojo vaikas. - Vadinasi, mano namuose  gyvena Baimės šmėklos dalis! O kodėl mama nesistebi mano grįžimu? „ 
              Sulaukę sūnaus, tėvai ilgai ir stipriai spaudė jį glėbyje. Kai berniukas papasakojo apie savo nuotykius, apie senolį ir stebuklingąjį akmenėlį, tėvai paėmę ratelius, išskubėjo už miesto. Eidami jie papasakojo sūnui apie grįžusius iš nelaisvės tris vyrus.  Du kasdien giriasi ir giriasi, kaip  kovėsi ir nugalėjo Beveidį. Trečiasis  prieštarauja  sakydamas, kad  nebuvę net prie pilies tilto. Tačiau juo žmonės netiki.
      Suspausta dėl melo širdele berniukas grįžo pas  senolį. Įkėlę senąjį žmogų į ratelius ir užkloję nuo vakaro vėsos, pasiruošė kelti ir stebuklingąjį akmenėlį. Deja, jo nebepakėlė net stiprus berniuko tėvas. Baltas mažutis akmenėlis bolavo vakaro saulės spinduliuose ir atrodė įaugęs į žemę. Šią naktį reikėjo jį palikti, o rytoj ieškoti pagalbos.
                - Kol mūsų nebuvo, gal miestelyje kas naujo nutiko? - paklausė senolis.
            - Girdėjome, kad žmonės rado mažą mergaitę šventajame kalne. Senieji vaidilos pasiėmė ją auginti.
- Valio! - sušuko berniukas. - Mes būtinai turim padėti akmenėlį prie aukuro. Vaidilutė užaugs, stebuklingą ugnį uždegs ir Baimės šmėklą išvarys!.. Bet kodėl nesimato Laisvės paukštės  žvaigždžių?
- Dėl to, vaike, kad kai tik tie du grįžusieji iš nelaisvės pamelavo, melo ir abejingumo ūkai uždengė jas. Dabar niekas  nesidomės, kodėl mes gyvi, ir kaip mudu grįžome. 
- Kodėl žmonės labiau tiki meluojančiais?
-Taip jau gyvenime nutinka, kad tais, kurie garsiai šaukia ir giriasi, nors nieko gero nėra nuveikę, žmonės dažniausiai patiki. Trečiasis vyras nebetyli,  pradėjo sakyti tiesą, vadinasi, dar ne viskas prarasta. Visuomet garbingų ir teisingų yra mažiau.
- Bet iš kur, seneli, tu viską žinai?
- Ilgą gyvenimą nugyvenau, tai ir žinau.


            Stebuklingasis akmenėlis     
        Kitą rytą susirūpinę, kad stebuklingasis akmenėlis tiek pasunkės, jog net keli vyrai jo nepajudins, tėvas su sūnumi išėjo ieškoti pagalbininkų.  Jie ėjo per kiemus, aiškino ir prašė. Žmonės jiems atsakydavo visaip: - „neturim laiko“,  „tegul neša jaunesni“,  „ar be mūsų nėra kam“, „nereikia jokio akmenėlio“, „demonas  jau nugalėtas“, „netikim tuo akmenėliu“,  „mums ir taip gerai“,  „iš to nebus jokios naudos“, „tai bereikalingas vargas“, „neaišku, ar tikrai bus ta ugnis stebuklinga“, „užaugusi vaidilutė pati parsineš“... 
Tačiau vaikas su tėvu  ėjo tol, kol surado kelis vyrus, sutikusius padėti. Bet ir jie  nebegalėjo  pajudinti akmenėlio iš vietos.
                - Vyrai, - išmąstė senolis, - aš manau, kad ne akmenėlį kurio jau nebegalima pakelti, reikia nešti, o akmenis naujam aukurui prie jo.
      - Kam rinkti naujus akmenis? - nusistebėjo vienas. - Senąjį aukurą išardysim ir prie akmenėlio vėl sustatysim.
      - Ne! - sudraudė išminčius. - Senų aukurų ardyti nevalia, nes juose gyvena gerosios dvasios.  Reikia statyti kitą, naują  aukurą. Tegul jis bus Santarvės aukuras, nes žmonės labai susvetimėjo. Aukurui akmenis reikia nešti ypatingai. Stebuklo galią jis įgaus tik tada, kai kiekvienas miestelio žmogus atneš po vieną akmenį. Didesnį ar mažesnį, bet kiekvienas po vieną. O dabar, vyrai, - kalbėjo toliau senolis, - nepraraskit vilties! Eikit vėl į kiekvieną kiemą, į kiekvieną namą, belskitės į kiekvienas duris ir sakykit visiems, jauniems ir seniems, kad neštų savo akmenį Santarvės aukurui. Tegul miškelis, kur dabar guli stebuklingasis Beveidį demoną nugalėjęs vaidilutės akmenėlis, tampa Santarvės vieta.     
- Bet iš kur tu, seneli, žinai, kad tas baltas vaidilutės akmenėlis nugalėjo demoną?
- O, mano berniuk! Dar mano senelis labai seniai kaip didžiausią paslaptį papasakojo apie vaidilutes, kurios sugebėdavo tam tikru metų laiku, tam tikrą valandą paimti karštą žaižaruojančią žariją iš aukurinio ugniakuro ir suspėti išsideginti paukščio piešinį  ant savo krūtinės. Atvėsusi žarija pamažu tapdavo baltu stebuklingu akmenėliu, kuris išpildydavo vieną jų  norą. Tokių  vaidilučių būna  mažai. Aš manau, kad mūsiškė ir buvo tokia, nes kaip be ginklų buvo nugalėtas Beveidis? Dabar ir tu eik pas savo draugus, tegul ir jie neša po akmenį. Vaidilutė užaugs ir aukuro ugnį įžiebs.
- Jei aukuro ugnis bus uždegta tik po keliolikos metų,  kai užaugs vaidilutė, tai kam dabar aukurą krauti? -  paklausė vienas iš vyrų.
    - Brangieji, reikia, kad akmenys susigulėtų ir suaugtų vienas su kitu kaip žmonių mintys, kaip žmonių norai. Eikit  ir sakykit žmonėms, kad jau šiandien pradėtų nešti savuosius akmenis Santarvės aukurui, ir pasakokit Tiesą apie Beveidžio demono nugalėjimą.