Gyvasis Laivas, I skyrius, II dalis

************************************************************************
GS GRAFAS BATAS TIŠKEVIČIUS PASKUTINĖ RIBA LAISVĖS NAMAI
61200316

SKUBUS PRANEŠIMAS

ŠIANDIEN 0800 PRASIDĖS KOVINĖS PRATYBOS
BUS NAUDOJAMA TIKRA AMUNICIJA
PILNA PARENGTIS – VISI BUDI SAVO POSTUOSE
POSTE REIKIA BŪTI 0755
NEPASIRODYMAS POSTE BAUDŽIAMAS ĮVAIRIŲ TEISIŲ SUVARŽYMU

KAPITONAS GRIGORIJUS VOLCAVAS
612003152100

************************************************************************

Tokio turinio žinutė 07. 00 prižadino Bilą sukeldama niežėjimą visame kūne. Ji buvo transliuojama vidiniame tinkle, todėl kiekvienas su reikalu susijęs asmuo matė ją savo galvoje. Bandant apsisaugoti nuo visokiausių išsisukinėjimų, pranešimas buvo demonstruojamas ant sienos, per kiekvieną vaizdą transliuojantį įtaisą normaliu, infraraudonu bei ultravioletiniu spektrais, garso, psi ir feromoninę sistemas. Todėl stotį personalas kėlėsi iš lovų ar jas atstojusių vietų, stojosi ir traukė ieškot maisto, pageidautina, ne SMK. Bilas irgi ruošiesi atlikti šį nemalonų ritualą, tik jam trukdė ant atviro lovos krašto visu angelišku žavumu įnirtingai mieganti Sandra. Atlikus keletą akrobatinių ir fiziologiškai beveik neįmanomų manevrų ir vilkas buvo sotus, ir avis liko sveika, t. y. Sandra toliau miegojo, o Bilas ruošiesi tarnybai.
Pagaliau susidorojęs su rytine ruoša ir apsivilkęs uniformą (pratybos reiškia vaidinamą realybę, o joje jis turėtų vilkėti uniformą), Bilas išėjo į koridorių. Ten jau matėsi kiti pikti, nepatenkinti arba eidami miegantys personalo atstovai, nesmagiai besijaučiantys tik per pratybas ir šventes dėvimoje uniformoje. Bilas, būdamas jau patyręs samdinys (juk joks kaimo Jurgis iš Išorinio Žiedo negalėtų sau leisti nusipirkt Sandros net jei parduotų visą šeimą su nekilnojamu turtu), atrodė, jautėsi ir buvo labiausiai pasiruošęs kovai. Arba jos imitacijai. Dėl savo parengimo (kaltės), Bilas buvo pirmasis kabinoje ir jau jungėsi prie MentaSkeno, o jo skrandyje išdidžiu dumblo gniutulu  kiūtojo SMK.
08. 00, kai bent jau skenerio patalpoje buvo susirinkęs visas reikalingas personalas, ryšio priemonėmis buvo pranešta, kad treniruotės metu branduolinėmis raketomis reikės naikinti įvairiu atstumu išmestus taikinius, kurių dydis buvo nuo nedidelio automobilio iki nemažo kreiserio. Aišku, kiti postai užsiims kitokia daugiau ar mažiau įdomia veikla. Tikriausiai mažiau, nes šauti į automobilio dydžio objektą iš lazerinės patrankos nėra taip smagu kaip jį sunaikinti branduolinio smūgio pliūpsnyje. Taigi, prasidėjo šaudynės. Branduolinės raketos, turinčios variklį, išvystantį pusę šviesos greičio, buvo primityvus, todėl pigus ir kartais efektyvus ginklas. Kaip tik tokie metaliniai stulpai lėkė link šlamšto objektų. Bilas, būdamas profesionalas, neprašovė nė karto ir nelabai džiaugėsi baisiniais sprogimais. To negalima pasakyt apie likusį personalą, šūksniais palydintį kiekvieną pataikymą. Nors raketos ir buvo užprogramuotos susinaikinti tam tikru atstumu už taikinio, viena iš jų nukrito ir sprogo Galo, paskutinės ir tolimiausios sistemos planetos paviršiuje. Kol kiti skenerių prižiūrėtojai smaginosi tokiu įvykių posūkiu, Bilas mintyse įsakinėjo tankiai gyvenamų sistemų gyventojams dėkoti dievybėms už tai, kad toks personalas nesaugo jų. Pasibaigus šoviniams, likusieji taikiniai buvo pašvęsti lazerinėms patrankoms ir kitiems ginklams.

Raketa tvojosi į Galo paviršių. Nedidelio, iki 6mln. gyventojų, miesto pločio lauke išdygo didžiulis branduolinis grybas. Sprogimas išspinduliavo milžiniškus energijos kiekius. Pirmieji, dar ne tokie intensyvūs pliūpsniai, kartu su žemės virpesiais, pasiekė netoliese esančias didžiules kalvas. Šios krustelėjo. Pradėjo judėti dulkių sluoksniai. Lopai, marginę kalvos šonus ir laikyti dulkių darinių metamais šešėliais, galų gale atskleidė savo kilmę. Saulės kolektoriai. Tačiau šie archajiški objektai, kyšoję lauke nuo neatmenamų laikų, pradėjo trauktis. Jų vietas užėmė kitokie įrenginiai. Koks nors besidomintis sena technika asmuo būtų juos identifikavęs kaip pirmos kartos, todėl labai senus ir net numizmatinę vertę turinčius energijos rinktuvus. Šie godžiai gėrė grybo išspinduliuotą galią. Ji virto energija ir laidais buvo perduota į didžiules saugyklas giliai kalvoje. Saugyklos pildėsi, bet sprogimas nesugebėjo jų pripildyti ar perpildyti, nes jos buvo sukurtos tikrai masyviems kiekiams galios.
Sprogimas išblėso. Išsijungė siurbliai. Giliai kalvoje protas, nieko praktiško neveikęs kelėtą amžių, laimingas stebėjo rodiklius. Pakankamai energijos, kad nereikėtų tūnoti kelis šimtus metų renkant menkus vietinės žvaigždės tiekiamus resursus. Pradėjo veikti gilioje senovėje užkonservuoti mechanizmai. Laidais bėgo energija ir komandos, kai kuriose vietose ši nervų sistema buvo nutrūkusi, bet buvo greitai pataisyta.
Aplink 3 kilometrų ilgio kalvų regioną pradėjo kilti dulkių tumulai. Pro juos  veržėsi liepsnos. Kalvos pradėjo kilti...

Stotyje jau buvo pasibaigę treniruotės. Visi buvo atsijungę nuo bet kokios įrangos, prie kurios juos kas nors galėjo prijungt. Kapitonas Grigorijus skaitė pranešimą, transliuojamą ant sienos valgykloje:
- Ponios, ponai ir trečialyčiai, šiandien jūs parodėte savo pasirengimą ginti savo namus. Deja, jis nėra toks aukštas, kokio man norėtųsi. Jūsų taiklumo procentas per mažas, jūsų reakcija per lėta. Tačiau, kaip tokiai stočiai, nedalyvaujančiai kariniame konflikte, tai yra patenkinami rodikliai. Bet nebūkite ramūs dėl šių mano žodžių. Taip, mes prižiūrime erdvės plotą, už kurio baigiasi žemiškosios ar bet kokios kitos civilizacijos ribos. Taip, ten yra Didžioji Tuštuma. Bet tai kaip tik turi sustiprinti jūsų ryžtą kuo labiau stengtis pasiekti tobulumą savo srityje. Iš Didžiosios Tuštumos gali ateiti mums visiems svetima rasė, tokia svetima, kad nuspręs mus sunaikinti. O mes būsime mūsų galaktikos avanpostas, pirmieji besikaunantys ir įspėjantys nesuskaičiuojamas mąstančias būtybes apie pavojų. Be to, čia yra Išorinis Žiedas, vieta, kur dar randama keistų artefaktų ir anomalijų. Kas turės jas sustabdyti jei ne mes? Ir galų gale, nepamirškime vietinių problemų. Mes gyvename galaktikoje, kurioje yra krūvos suktų padarų. Priešas gali pasinaudoti tuo, kad Didžiojoje Tuštumoje nesiekia skeneriai ir išnerti iš hiper-erdvės bei pradėti puolimą. Tokiu atveju mes būsime pirma mūsų namų gynybos liniją. Turėkite tai galvoje ir tobulinkite savo sugebėjimus. O dabar norėčiau apdovanoti pasižymėjusius asmenis: Taharkas na-Hragzas...
Šiuo momentu kiekvienas realiai save vertinantis personalo narys, žinantis savo taiklumą ar kokį kitą vertinamą atributą, grįžo prie darbo. Naivesni ar turintys solidų darbo stažą liko pasiklausyti. Galų gale ir Bilas prisijungė prie MentaSkeno (arba šis prie Bilo, priklausomai nuo požiūrio taško). Vos aparatas išplėtė jo sąmonę, kad ši aprėptų visą sistemą, jis pastebėjo šį tą keisto, to, ko dar nebuvo atsitikę: kažkoks judantis objektas. Praėjus pirmam šokui, jis prisiartino įsibrovėlį. Tai buvo kilometro ilgio kosminis laivas, kuris atrodytų lyg baltas vamzdis, jei ne didžiulė skylė netoli variklių. O štai varomieji įtaisai buvo įdomūs: jie buvo neįtikėtinai primityvūs. Panašius dar montuodavo atsilikusiose ir neturtingose planetose į lėtus transportus, kursuojančius sistemos viduje. Tiesa, šis variklis juos pralenkė dydžiu. Bilas greitai apskaičiavo laivo kursą ir paaiškėjo, kad, nenuklysdamas nuo dabartinio maršruto, jis per tris mėnesius pasieks Paskutinę Ribą.  Apie tai tučtuojau buvo pranešta bazės vadovybei. Bilas toliau stebėjo įsibrovėlį, kuris nežymiai krūpčiodamas tempė savo kilometrinį kūną link planetos.
Po kokių 15 minučių atėjo pranešimas, kad visiems samdiniams reikia rinktis ginklinėje. Bilas atsijungė nuo MentaSkeno ir nuėjo link teleporterio, kurių tinklas jungė svarbiausias stoties vietas, kaip kad radaro kabina, ginklinė. Teleporto vietoje sukosi raudonai violetinis sūkurys. Asmeniniu tinklu Bilas pasiuntė jam signalą ir sūkurys padidėjo ir tapo raudonesnis. Įlipo į teleporterį, kelias akimirkas pasijautė traiškomas, pučiamas, tampomas ir atsirado ginklinėje. Ten jau būriavosi likę jo samdinių būrio nariai.
Grupė „Obsidiano Kaukolės“ buvo suformuota prieš gerus 300 metų. Jos sudėti per tuo metus keitėsi, kol iš originaliosios sudėties liko tik Grigorijus Volcavas. Dabar jis buvo grupės vadas ir vadinamas kapitonu. Jo šaukinys buvo Vištakumas. Jį taip pavadino, nes dėl vieno narkotiko bandymo jam buvo išdegę didžiulė dalis regos nervų. Kadangi arti nebuvo jokių kibernetikos specialistų, tai kapitonui buvo įstatytos kiberakys, kurios nelabai kokybiškai matė tamsoje, todėl tekdavo pasikliauti infraraudonuoju, naktiniu matymu, ultravioletiniu spektru. Todėl jį ir vadino Vištakumu. Gimęs jis buvo Krabaare, stepių ir kelių kalnų planetoje, kurią kolonizavo Rusinų žmonės. Ten jis karjerą pradėjo planetos gynybinėse pajėgose, paskui tarnavo Imperijos Legione, o po tapo samdiniu. Toks gyvenimas jam pasirodė geresnis negu namie gert, kirkint mergas ir karts nuo karto sumušti kokią klajoklių gentį arba Legione lakt alkoholį, kabint krūvas visokiausių moterų ir mūšyje šaudyt didžiausiais ginklais nesitaikant į nieką konkrečiai. Kovėsi su vidutiniais Karininkų Taktiniais Legiono Šarvais (išeidamas karys gaudavo savo įrangą, jei ji neviršydavo 300kg ir nebuvo įslaptinta), turinčiais patobulintą ryšių, vadovavimo ir kovos lauko skenerį. Mylimiausias ginklas buvo „bitute” švelniai vadinamas Standartinis Legionio Gauss Adatosvaidis, sumalantis priešą į faršą greičiau nei tas pastebėdavo į jį atsuktą vamzdį. Su tokia įranga Vištakumas puikiai galėjo atlikti bebaimio vado vaidmenį.
Bebaimis vado pavaduotojas buvo Toska, hermafroditė. Hermafroditai, kurie buvo sukurti kaip greitas būdas naujas planetas užsėti žmonėmis, irgi skirstėsi pagal lytis, nes vieni turėdavo daugiau moteriškų, kiti – vyriškų bruožų, treti buvo siaubingai neutralūs. Toskoje dominavo moteris: rami, šaltakraujiška, protinga moteris. Ji buvo ne laboratorinis kūrinys ir ne hermafrodito vaikas - ją tokią užsisakė tėvai. Ji dėl to niekada nekomplektavo ir besijuokiančių per smarkiai nemušė. Šiaip buvo malonus ir labai nepykstantis žmogus, laisvalaikiu graviruojantis inventorių. Turėjo šiek tiek bio-patobulinimų, dėvėjo lengvus antrojo karininko šarvus, pagrindinis ginklas buvo prie rankų tvirtinami lazeriniai automatai. Toskai patiko tai, kad šie nenukrisdavo, be to, integruotas ginklas leido naudoti slėpimosi lauką, kuris padarydavo ne tik nematomą, bet ir neužfiksuojamą įprastiems sensoriams tol, kol ji neprieidavo labai arti, o to ji nedarydavo. 
Toliau organizacinėje lentelėje bei algalapyje sekė Lapsardas, kilimo iš Trako III, didžiausios orkų kolonijos, esančios nepriklausomoje zonoje tarp Dykynės ir Imperijos. Jie pastoviai kariavo su piratais, atskrendančiais iš suniokotų sistemų sektoriaus, ir nusikaltėliais, deportuojamais iš Žemės Imperatorės valdų. Be to, pasaulėlis ir taip nebuvo labai svetinga vieta, todėl daugelis jo žalsvai pilkų gyventojų tapdavo kariais, šachtininkais (nes ne visada automatikai galima patikėt visą darbą), skalpų medžiotojais arba sportininkais. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis orkas, jis didžiavosi savo karo žygiais ir jų šlovingiausius momentus bei religinius ženklus demonstruodavo į šarvus įtaisytuose holoprojektoriuose, kurie iš tų vaizdų tarsi sukurdavo apsauginį lauką. Jo kibernetinių implantų prigrūstą kūną saugojo pagerinti Kibernetinės Brolijos jėgos šarvai „Raganosis XII“. Pateisindami savo pavadinimą, šie šarvai buvo skirti artimoms kautynėms, todėl buvo solidžiai šarvuoti ir pilni technikos, kurios turi nukreipti visokią žudikišką priešų amuniciją. Kaudavosi su pulsiniu automatu ir jėgos kardu.
Jo kompanionas artimoje kovoje buvo kiborgas Levis, sutartinai vadinamas Psichu. Jis nelabai mėgo žmones ir mokymasis Internate, kai tekdavo miegoti su 100 kitų berniukų vienoje salėje nejuokais paveikė jo psichiką. O patekimas į Bausmės Klasę jį pribaigė galutinai. Sulaukęs 18 jis buvo išvežtas už Imperijos ribų. Žmonija, be psichozės, jam davė pasirinkti ginklą, ir jis gavo du energetinius kirvius. Šiais jis ir dabar naudojosi kai klykdamas puldavo priešą, kartais prieš tai jį palaistęs skeveldrų svaidyklės papliūpomis.. Iki puolimo komandos jis būdavo ganėtinai ramus, tik truputį trukčiodavo, nusiramindavo tik skaitydamas ir prižiūrėdamas su šarvais, kuriuos atėmė iš vieno okultisto (Leviui kartais vaidendavosi, kad juos išvalė nepakankamai gerai ir juose dar yra gabaliukas senojo šeimininko). Visa grupė sutiko, kad kraupūs šarvai ir megafonu sustiprintas pamišėlio klyksmas buvo panašiai veiksmingi kaip kirviai.
Aišku, jis galėjo būt pamišęs kaip Arzas Pamišėlis, bet gyvas nenusigautų iki priešo jei šis nebūtų užsiėmęs atsišaudymu. Būryje šauliai buvo du: Bilas ir Šeimus. Bilas buvo kilęs iš nepriklausomo šachtininkų laivyno. Kad ir kaip technologija stumtųsi į priekį, kažkodėl kasti brangiuosius, t. y. nesusintezuojamus iš energijos, metalus teko patiems gyviesiems padarams. Kasėjai buvo labai tinkami kareivio daliai: stiprūs, ištvermingi, ganėtinai protingi, mokantys dirbti su technika ir ją taisyti. Todėl laivynuose, klaidžiojančiuose nuo vieno kastino objekto iki kito, dažnai laikydavosi verbuotojai iš naujų kolonijų, mažų planetų, privačių armijų, samdinių dalinių, kartais net iš Imperijos. Jiems patiko ir tai, kad šachtininkai-klajokliai mokėjo elgtis su ginkluote: to juos išmokė piratai ir kiti padugnės, besitaikantys pagyventi kito sąskaita. Vienas iš šių išdidžių žmonių buvo Bilas ir dėl savo prigimties puikiai tiko šaulio ir inžinieriaus vaidmenims. Šachtose jis naudodavo darbinį skafandrą „Kasėjas V“. Kaip samdinys, jis šaudė iš dvivamzdžio automato, kurį jam senai senai pagamino vienas nykštukas ir vilkėjo Vidutinius Samdinio Šarvus. Prie jų pritvirtinti moduliai ir nuo negyvo karo inžinieriaus nuimta kuprinė su įranga padėjo atlinkt inžinierinius darbus.
Kol jis ką nors taisydavo, Šeimus iškodavo progos susprogdint kokį daiktelį. Šis šaulys – sprogdintojas buvo klonas. Kaip hermafroditai mažoms planetoms, taip klonai buvo skirti bet kokiai publikos nepritraukiančiai pramonės šakai. Aišku, klonuotieji negalėdavo parėkšti savo asmeninio noro kur nors nedirbti, todėl juos plačiai naudojo neimperinėje erdvėje. Šeimus buvo retas atvejis tarp klonavimų: jį sukūrė sukilėliai. Šie siekė nuverst valdžią, tačiau trūko palaikymo. Tad žmones jie susikūrė. Šeimus iš prigimties tapo šauliu ir sprogdintoju. Paskui vieną kartą susprogdino sukilimo vadus (nes nebegalėjo pakęst klonų aukojimo vardan „tikslo“) ir išlėkė Kosmosan laimės ieškot, kol vieną kartą pakliuvo tam tikram samdinių būriui į nelaisvę ir prie jo prisijungė. Klono inventorius buvo perdėm trofėjinis: SS karininko šarvai iš Šeštojo Reicho,  GnomProdukt Lazerinis Automatas 25 ir visokiausi sprogdinimo reikmenys.
Tačiau jų visų ginklai buvo reliatyviai artimo veikimo ir reliatyviai silpni. Todėl snaiperio ir sunkiųjų ginklų eksperto vaidmenis atliko dvynukės driadės Kiel ir Khiol. Kilusios iš Tham Liel džiunglių planetos, jos pasižymėjo driadžių liesumu, nedideliu ūgiu, smailomis ausimis, ilgais plaukais ir žalsvu odos atspalviu. Jų gimtąją planetą vaikystėje buvo užpuolęs nedidelis Naujosios Žmonijos (paprastai – mutantų) Aušros Karių laivynas, todėl Kiel tapo snaipere, o Khiol – puikia didelių ginklų vartotoja. Pirmoji sesuo naudojo pseudobiologinį (arba pseudometalinį, kaip pažiūrėsi) šautuvą, „Asasino“ modelio lengvus šarvus (į komplektaciją įeina nematomumo laukas. Baterijos – ne) ir vibro peilį. Khiol, nors ir dvynė, buvo didesnė ir raumeningesnė: sunkiajai ginkluotei reikėjo daugiau jėgų, negu gamta suteikė subtiliai driadei, todėl ji turėjo biologinių implantų. Kūną slėpė po lengvo – vidutinio sunkumo smulkaus gamintojo šarvais, o priešus pleškino „pjautuvu“ – didžiule patranka, kuri dubliavosi ir su mortyra. Sesučių duetas leido Khiol pataikyti į taikinį, kurį matė Kiel. Jos dalinosi ir pomėgius, tad jei viena negalėdavo ateit į susitikimą, siųsdavo kitą.
XXa. tokių karių būtų pakakę beveik bet kam. Tačiau technologijos labai pažengė. Todėl būryje buvo du asmenys, užsiimantys daugiausiai gynyba. Kadangi ryškiausia pažanga buvo padaryta visokioje elektronikoje, pirma paminėta bus elektroninės kovos ekspertė. Jos vardas – Vela, ji yra Serverė. Serveriai atsirado Imperijoje. Kadangi vienas iš jos įžadų buvo mažinti biurokratiją, reikėjo ko nors, kas pakeistų valdininkus. Nors ir greiti, dirbtiniai intelektai nebuvo pakankamai lankstūs ir ne visada susidorodavo su jiems patikimomis užduotimis. Todėl prie stambių Imperijos struktūrų ganėtinai greitai atsirado didelės požeminės patalpos. Jose buvo ganėtinai tamsu, šviesa sklido tik iš eilėmis sustatytų ir technika apaugusių vamzdžių. Kiekviename iš jų žaliame skystyje plūduriavo nuogos merginos, plikai skustos merginos. Iš jų kūnų kyšojo kibernetinės dalys, link jų tiesėsi kabeliai. Šios merginos buvo Serveriai: greitos, gyvos, lanksčios Imperijos gyvenimo tvarkytojos. Kaip atlygį, jos gaudavo daug pinigų ir Karališkos klasės medicininę apsaugą (aukščiau buvo tik Imperatorės klasė, o šia naudojosi tik Imperatorė), bet vis vien dauguma pasilikdavo implantus ir jautėsi nejaukiai tarp žmonių. Dažna jungdavosi prie kiborgų. Kai kurios tapdavo privačiais serveriais, kitos – hakerėmis, trečios – elektroninės kovos specialistėmis, kaip Vela. Jos polinkis į nuogumą neturėjo didelės įtakos, nes žmonės ir taip rengėsi „taupiai“. Tačiau ji nelabai smagiai jautėsi prie žmonių, dar nepatogiau jausdavosi nuo komplimentų. Tačiau Vela buvo visiškai rami mūšio lauke, kur vilkėdama specialų kostiumą su integruota šoko patranka ir daug kompiuterinės įrangos nukreipinėjo priešų ugnį, laužė jų sistemas bei paralyžiuodavo karių kostiumus.
Kartu su technologija truputį prasiplėtė ir žemiečių galios. Pradėjo atsirasti telepatai ir kiti realybę veikiantys mintimis padarai, patogumo dėlei apibendrintai vadinami esperiais. Šios jų galios efektyviai ir neretai buvo išnaudojamos kare. Todėl reikėjo gynybos. O kas padės apsiginti nuo telepato geriau nei kitas telepatas (neskaitant tokių atvejų, kaip 2 telepatai ir panašiai)? Lola buvo būrio mentalinis skydas nuo neapčiuopiamų, dvasinių atakų. Gimusi religinių fanatikų šeimoje vienoje iš nepriklausomų planetų, ji iki paauglystės beveik nekrėtė jokių fokusų. O po to prasidėjo telepatija ir jos tėvai ją kasdieną kaltino ir smerkė, kol Bažnyčia ją perėmė kai likvidavo sektantus. Ji gavo visą mentalinių galių ir kovinės esperės apmokymą kokį galėjo suteikti vietinis Bažnyčios poskyris. Tada ji gavo apsaugininkės darbą vienoje korporacijoje. Tačiau jos darbovietė užsiėmė darbais, kurie taip nepatiko Imperijos Inkvizicijai, kad visa organizacija buvo sunaikinta iki šaknų, nesvarbu kur būtų. Vėliau Lola mėtėsi po visokius darbus, pasikeitė seną vardą į dabartinį, galų gale pakliuvo pas samdinius. Jos šarvai buvo sunkiausi visame būryje, kadangi jos tamsiaodis kūnelis nebuvo iš tvirčiausių. Sunkieji Esperinės Kovos Šarvai (SEKŠ) buvo gamina iš retų medžiagų ir dėl savo sudėtingumo buvo labai brangūs. Prie galvos buvo modulis su sintetinėmis smegenimis, kuris sustiprindavo dėvinčiojo galią. Visas būrys metus valgė SMK, bet nupirko jai šiuos šarvus, kurie balansavo ant ribos, už kurios būtų vadinami kovine mašina. Tiesa, net būdamas su jais Lola stengdavosi atsidūrti kuo toliau nuo Levio.
Galų gale būrio sveikatą saugojo Bermontas 60320925, kurį visi vadino Aiskauda. Jis niekada neatskleidė savo kilmės, bet iš pavardės (arba jos trūkumo), galima spėti, kad jis gimė kokiame nors klonų pasaulyje ar moksliniame komplekse. Aiškus buvo jo pasiryžimas pjaustyti gyvus padarus. Dėvėjo jis baltus mediko šarvus su kryžiumi. Taip atrodyti buvo saugiausia, nes Imperija privertė visus kitus nešaudyti į medikus. Todėl jis turėjo tik lazerinį pistoletą apsigynimui nuo faunos ar žioplesnių individų.
Paskutinis grupės narys buvo Micius. Micius, su 7 kitais kačiukais, pasaulio neišvydo: jie gimė kosminėje stotyje. Joje kačių užduotis buvo naikinti žiurkes ir kitus, egzotiškesnius kenkėjus, kurių neprigriebdavo modernios technologijos. Po rimto sužeidimo, gauto stotį užpuolus Kraujo Šventikų sektantams, Micius buvo kibernetikuotas. Jo kaulais buvo pakeisti, jo akys buvo patobulintos, visokeriopai sutvirtinta sistema. Intelektas buvo pakeltas iki beveik žmogiškų aukštumų. Iš pūkų kamuoliuko jis tapo gauruota kovos mašina, galinčia veikti autonomiškai, išveriančia atšiaurias atmosferas ir vakuumą, turinčia deimanto kietumo nagus bei švelnų kailį. Micius pristatydavo į vietą mažus siuntinius, vogdavo informaciją, užsiimdavo ardomąja veikla priešo užnugaryje, be to, jis buvo greitesnis už kitus būrio narius.
Ir jie visi buvo susirinkę ginklinėje. Klonas šnekučiavosi su Toska. Sesutės lyg ir tvarkė įrangą, tuo pačiu metu savo fluidais erzindamos Lolą. Ši stengėsi būti kuo toliau nuo jų ir Levio, jai kompaniją palaikė Vela. Lapsardas, Aiskauda ir Levis šnekėjosi grupelėje. Tiksliau, šnekėjosi orkas ir daktaras, o psichas klausėsi ir kartais sutrūkčiodavo. Trūko tik vado. Bilas nusprendė prisijungt prie vyriškosios trijulės.
- ... kodėl gi ne? Mano manymų, biotų implantai lenkia net sektantų... Ei, sveikas, Bilai! – pasisveikino orkas, tapšteldamas per nugarą savo milžiniška žalia ranka ir taip vos neiškratydamas iš Bilo dūšios. – Pagaliau šį tą prigavom... Veiksmas, negaliu sulaukt. Gal tas laivas pilnas piktų ksenotų, o tai būtų mūšis, ot kokia garbė giminei...
- Bilai, tavo atradimas sutrukdė mano ... eee... dienotvarkę. – nuliūdo Aiskauda. Tačiau jo Drakulos veidelis greitai nušvito taip, kad visos planetos vaikai galėtų naktį siusiot į lovą. – Nors, kaip minėjo mūsų orkiškasis kolega, ten gali būti naujų padarų, kurių dar netyrinėjo žmonija... O, štai ir vadas.
Tuo metu visu savo dvimetriniu ūgiu į ginklinę atsiteleportavo Grigorijus. Jo akių implantai ir švariai nudepiluotas skalpas grėsmingai žibėjo nuo lubų sklindančioje šviesoje. Jis greitai atsistojo prie sienos ir sušuko:
- LYGIUOTRAMIAILAISVAI. Kaip jau tikriausiai žinote, šiandien po pratybų Bilas pastebėjo neatpažintą objektą. – vadas linktelėjo minėtam pavaldiniui, šis gavo dar vieną egzorcistinį niuksą iš orko. – Kadangi mes esame vienintelis kovinis dalinys, kuris turi realios kautynių patirties, mes keliausime ištyrinėti to objekto. Be to, tai įeina į mūsų kontraktą. Po dešimt minučių visi turi būti laive, aišku? – Komanda sutartinai sulinksėjo. – Galite eiti.
Visi tyliai išsiskirstė. Bilas grįžo į kajutę. Ten Sandrą atlikinėjo kažkokius neaiškius dalykus. Jie baigėsi vos tik jis įžengė pro duris.
- Oooo, Bilai, tu ankstyvas šiandien – sumurkė žaibo greitumu ant kaklo pasikabinusi Sandra ir įsisiurbė į lūpas. – Gal atšvęskime ankstaus grįžimo progą?
Rūbai beveik fiziškai neįmano greičiu atsidūrė ant grindų.
- Deja, negaliu, tie‘lla. Iš Tamsos pusė atskrenda kažkoks keistas laivas ir aš su komanda turėsiu jį ištirti.
- Gerai, atšvęsim kai grįši gyvas. Juk nenumirsi, tiesa? – rūbai vėl atsidūrė savp vietose. Bilas galvoje pasižymėjo, kad reikia sužinoti šią paslaptį.
- Nesijaudink, jo bortas pramuštas, varikliai archajiški, tikriausiai branduoliniai – jokios grėsmės būti negali.
Iš veido išraiškos Bilas suprato, kad Sandrai visiškai aišku buvo tik „grėsmės būti negali“ dalis.
- Kora. Bėk tada. – pasakė mergina ir su dirbtiniu patosu ir iškilmingumu pridūrė: - Nežinomi nuotykiai laukia drąsių ir narsių kosmoso tyrinėtojų.
Po penkių minučių visas būrys jau rinkosi savo laive. „Uzielis“ buvo nedidukas laivas, patenkinanti tokio nedidelio samdinių būrio reikmes. Žvaigždėlaivis strėlės antgalio formos, tik apsuktas, t. y. variklis buvo smaigalyje. Bukajame gale buvo kabina, o po ja – angaras. Ir dar gyvas – žemiečiai dotuoju momentu laivus buvo įpratę gaminti organinius arba pseudoorganinius. Visas juodas paviršius buvo nusėtas nežymiomis sensorių sankaupomis ir grėsmingais ginklais. Laive buvo įrengti greiti reakciniai varikliai skrydžiui kosmose, hiperpavara tolimoms kelionėms, hiperpavaros akumuliatorius jei riktų bėgti vos iššokus į normalią erdvę, angaras naikintuvams ir šiaip mažiems laiveliams, gyvenamos patalpos, valgykla (SMK aparatas pakeistas hipermedžiu), ligoninė, laboratorija, kardomosios patalpos, arsenalas, žvalgybos kambarys ir galų gale – vairinė. Joje ir rinkosi komanda. Visiems susėdus į vietas, „Uzielis“ išskrido pro stoties angaro duris atstojantį jėgos lauką.
Po pusvalandžio skrydžio laivelis jau priartėjo prie  įsibrovėlio tinkamu atstumu. Kaukolės nuskubėjo į angarą gyvai apžiūrėti mįslingojo laivo. Šis buvo ilgo, balto vamzdžio formos. Priekinėje plokštumoje, kaip jie pastebėjo artėdami, buvo stačiakampė anga suklypusiomis durimis. Per korpuso vidurį į viršų kilo bokštelis, kuris nedideliu atstumu nuo laivo smarkiai platėjo link žvaigždėlaivio prieko ir ganėtinai lengvai – link galo. Paskui jis vėl siaurėjo, kol sugrįžo iki pirminio dydžio. Per vidurį šonuose buvo atsikišimai, truputį primenantys banginio pelekus, tik labiau kampuoti. Ant laivo dugno ties tuo pačiu viduriu buvo piramidinis išsišokimas, viršūne nukreiptas į variklius. Patys varikliai buvo aptakesnių formų nei likęs laivas ir buvo sudėlioti ratu žiūrint iš galo. Prieš pat juos buvo didžiulė, bjauri skylė.
- O čia tai didukas... – nusistebėjo Toska, dvynukės pritariamai sukinkavo galvomis.
- Mhm, jis maždaug lengvojo Imperijos kreiserio dydžio – žiniomis pasidalijo orkas.
- O dar ta skylė šone... Nepanašu į modernių ginklų žyme, kiek aš juos išmanau... – Pastebėjo Šeimus ir taip visi savo dėmesį nuo balto kūno nukreipė į juodą žaizdą.
- Kas ir kas ten bebūtų, tai gali būti grėsminga. – nuskambėjo nežymiai susirūpinusio Vištakumo balsas. - Vela, ką laivo skeneriai rodo apie tą duobę mūsų svečio šone?
Serverė greitai pabaltakiavo ir pateikė atsakymą:
- „Uzielis“ sako, kad iš ten sklinda radiacija. Bet ne likutinė, o nuolat atsinaujinanti.
Ji staiga susiraukė:
- Kodėl aš turėjau pranešt sodmenis? Juk kiekvienas gali prisijungt prie laivo?
- Todėl, kad niekam nepatinka jo balsas galvoje, o jam nepatinka būti Levio galvoje (psichas išsišiepė, Lola susigūžė ir truputį atsitraukė). Ir toliau skenuok, kol rasi ką nors įdomaus. Lola, pažiūrėk ar ten yra kokių gyvų padarų.
Lola linktelėjo laiminga, nes darbas reiškė tai, kad jos netrikdys Levio emocijos ir minčių nuotrupos. Net ateiviškas protas buvo geriau. Jos akys sužibo mėlynai ir suraukta riesta maža nosytė reiškė, kad atliekamas laivo skenavimas. Po kelių minučių atėjo atsakymas:
- Nieko tikslaus užfiksuoti nepavyko, bet laive pilna likuminių psilaukų. Atrodo, šiame laive daug protingų būtybių išgyveno stiprias emocijas...
- Gal čia laivas – bordelis, kuriame išnykusi rasė rengė orgijas? – linksmai paklausė Bilas, grupė nusišypsojo, išskyrus telepatę.
- ... kurių tikslesnį pobūdį nustatysiu vietoje. – Užbaigė Lola.
Grigorijus linktelėjo:
- Na, gal bent jau kokių iškrypusių protiškai atsilikusių vabalų nebus. Vola, yra viduj judėjimo? – Ši pakratė galvą. – Gerai, lįsim vidun. Kur būtų geriausiai įėjimas?
- Pagal duomenis, priekyje esančios durys. Įsakyti laivui skristi ten?
- Taip, prašau.
„Uzielis pradėjo atlikinėti atitinkamus procesus, nuskraidinsiančius jį į reikiamą poziciją. Po penkių minučių jis jau kabėjo reikiamoje vietoje.
Grigorijus atsisuko į savo žmones, driades, orką ir katiną:
- Na štai, lįsime vidun. Įranga tvarkinga? – visi pasignalizavo teigiamai – Taigi, lendam vidun. Nešaudom į nieką, kas nebus atvirai priešiška, nekišam galvos ten, kur ji gali pranykti. Pirmyn, vaikučiai!
Tai taręs, jis iššoko pro angaro jėgos lauką, juo pasekė ir likusios „Obsidiano Kaukolės“. Šarvų sistemos reguliavo skrydį. Orkas tarė Bilui:
- Lažinamės, kad sumušiu tave iki nasrų? Pralaimėjęs statys litrą.
Bilas linktelėjo galva, nors dėl šalmo to niekas nepastebėjo ir sutiko:
- Gerai. Bet ar tik nebus didžiam orkų kariui gėda, kai jį sumuš paprastas žmogiūkštis?
Abu jie nėrė link nasrų, Grigorijus šypsojosi, o moterys persimetė tam tikrais komentarais apie vyrus. Varžovai lėkė link varų lyg savižudės torpedos. Likus keliems metrams ir orkui pirmaujant, jų varikliai išsijungė. Prieš spėjant pareikšti nepasitenkinimą, juos pasiekė Vištakumo balsas:
- Gerai, vaikinai, lenktynės baigiasi, skelbiu Lapsadą laimėjusiu – dėl alkoholio nenoriu prarast nė vieno komandos nario. Dar nežinia, kokias saugumo priemones turi mūsi baltasis įsibrovėlis. Vela, nuskenuok prieigas.
- Skenuoju... Baigta. Jokio aktyvumo prie vartų, leistis saugu, tačiau fiksuoju padidėjusią radiaciją, tačiau kostiumai ją turėtų sulaikyti. Galime leistis toliau.
Visa komanda jau spėjo priartėti prie angos. Tai buvo stačiakampiai doko vartai,
iš dalies blokuojami didžiulių metalinių durų. Šios buvo persikreipusios ir apsilydžiusios.
- Kas turi minčių apie šios skylės kilmę? Khiel, Šeimau?
- Manyčiau, atominė bomba. Nedidelė, maža, bet visgi atominė bomba.
- Taip. – priatarė driadė. – Nedidelė, tikriausiai paleidžiama iš mobilaus asmeninio įtaiso ant peties. Panašius dar naudoja primityvūs žmonės keliose aplinkinėsi sistemose.

Laivas stebėjo besiartinančius įsibrovėlius. Šie jau pasiekė doką, iš kurio labai
seniai į planetas leisdavosi laivai ir užsėdavo tuščias planetas, dykynes paversdavo gyvybės pilnais laukais ir džiunglėmis. Jis prisiminė viso to pabaigą, siaubingą pykčio ir netolerancijos paakintą išdavystę. Tada jos vos nežuvo dėl tu pačių durų, kurios tik atsitiktinumo dėka suspėjo išsaugoti jo gigantišką gyvybę. Jos spėjo suspaust, neįleist vidun pykčio persmelktų fanatikų. Jų laivas įstrigo nepasiekęs tikslo ir savižudžių gabenama branduolinę galvutė nespėjo padaryti savo ardomosios veiklos. Ir štai, po visų tų metų, kažkas pagaliau leidžiasi į jį, vedami ne noro sunaikinti, o smalsumo. Maloni permaina.

- Kas lįs pirmas? - Paklausė Toska. – Manyčiau, savanoris tinka tokioms situacijoms geriausiai.
- AŠ! – sušuko Lapsardas ir nulėkė link juoduojančios tamsos.
- Garbėtroška...
Orkas įlėkė pro duris ir pasignalizavo, kad yra gyvas sveikas. Taip sulindo visi, Levis paskutinis, pabrėžiamai praleidęs grupės moteris. Viduje jie įjungė šalmų šviesas, nes niekas taip gerai neleido apžiūrėti kaip sena gera šviesa. Angaras buvo baltas kaip ir laivo išorė. Viduje stovėjo keli didžiojo įsibrovėlio spalvos laivai, arčiausiai esantys buvo apsilydę ir pajuodę.
- Oho, pažiūrėkite į šituos senukus. – Nusistebėjo Bilas. – Kad ir kokioje sistemoje dirbome, kad ir kokia ji buvo varginga, jis vis vien turėjo pažangesnės konstrukcijos laivus. Pažiūrėkit į formą, į pačių variklių tūtų išvaizdą – jie varomi branduoline energija. Įsivaizduojate, kokie jie seni? – Visi neigiamai pakratė šalmus. – Jiems gali būti kokie trys tūkstančiai metų. Pasiutimas, kaip jie galėjo taip ilgai išlikt? AR JŪS SUPRANTANT KOKIA JŲ VERTĖ SENIENŲ RINKOJE??? A-YEEEE...
Daktarėlis išrašė jam rėminamųjų ir Bilo šarvai juos suleido. Dabar per interkomą tik kartais pasigirsdavo tai „a“, tai „yeee“. Komanda vaikščiojo po angarą, apžiūrinėjo laivus. Bilas dar kiek pastovėjo nuleidęs pečius, o tada baigėsi raminamųjų veikimo laikas. Jis išsitiesė ir pats tęsė tolimesnę apžiūrą. Komanda grupelėmis vaikštinėjo po angarą, tik Bilas buvo vienas. Ir staiga pro duris įskrido Micius, kuris kažko buvo užtrukęs „Uzielyje“. Katinas pasitrynė į mechaniko šarvų kojas ir pasiūlė patyrinėt angarą kartu. Kadangi kitos Kaukolės išsivaikščiojo į šonus, jam beliko traukt į priekį. Micius turėjo atitraukti Bilo dėmesį nuo archajiškų laivų tyrinėjimo, bet jis vis tiek pastebėjo, kad tai buvo transportinių katerių versija, seniau vadinta „šatlais“. Galų gale jie priėjo salės galą, galinę sieną. Jos viduryje buvo didžiulės durys. Ir kitaip nei naujuose laivuose ir statiniuose, ryškiai matėsi, kad čia yra durys. Šalia buvo keletas mygtukų, kurie buvo truputį apsilydę.
- Grigorijau, galima pabandyti atidaryt duris?
- Leidimas duotas. Tik palauk kol ateis Vela ir nuskenuos dėl kokių nors spąstų.
Vela, padėk Bilui.
- OK.
Bilas jau spėjo išskleist visas galūnes, rankas ir kitas dalis, kurias turėjo jo inžinerinė kuprinė ir net spėjo kelis kartus nuskenuot visą durų sistemą. Tada pasirodė Vela, lydima Šeimaus. Serverės šarvai išstūmė laukan kelias ataugas, kurios atliko dar kruopštesnę diagnostiką ir nieko neaptiko. Duris buvo leista atidaryti. Bilo inžineriniai prietaisai atsuko panelį ir prisijungė prie laidų. Laimei, sistema dar turėjo energijos ir šiek tiek paeksperimentavus durys pasidavė. Viduje buvo kambariukas, kuriame galėjo tilpt neblogas žmonių būrys ar du vienetai lengvosios karinės technikos. Be to, ten buvo panelis su dar daugiau mygtukų. Ant jų buvo prirašyta žodžių lotyniškomis raidėmis kažkokia sena kalba. Bilas švilptelėjo Velai:
- Ehei, tu turi didžiausią duomenų banką iš mūsų visų. Gal gali nustatyt kas čia per kalba?
- Galiu pažiūrėt. – Viena atauga prislinko arčiau link teksto, Velos veidas liko be jokios žmogiškos išraiškos. – Skenuoju... Baigta. Ieškau atitikmens... Baigta. – Serverė susiraukė. – Labai senos kalbos, plačiai nenaudojamos jau kokius tris tūkstančius metų. Mano sistemos nustatė, kad čia yra senovinės anglų-anglų ir rusų kalbos. Ta paskutinė – kinų, dar naudojama kai kuriuose Rytų sektoriuose.
- Ir ką jie rašo?
- Šviečiantis mygtukas rašo „Angaras“, viršutinis „Apžvalga“, toliau – „Paslaugos“, dar žemiau „Gyvenamos patalpos“, tada „Ligoninė“, „Klonavimas „Kriogenika“, mūsų aukštas, „Tranzito traukinys“, „Planetinė technika“, „Teraformacija“, „Laboratorija“. Viskas. Grigorijau, kas dabar?
- Nieko nedarykit, laukit mūsų.
Greitai visos „Obsidiano Kaukolės“ sugūžėjo į lifto kabiną. Neilgai pasitarus
buvo nuspręsta, kad visų pirma reikia apžiūrėti „Apžvalgą“. Grigorijus paspaudė reikiamą mygtuką. Liftas sublyksėjo, nepajudėjo iš vietos ir kažką pasakė. Vela išvertė:
- Mechanizmas sako, kad jam trūksta energijos. Man atrodo, šis liftas yra autonominė sistema, turinti savo maitinimo šaltinį ir nepriklausoma nuo pagrindinio laivo.
- Mes galime jam perduoti energijos iš savo šarvų generatorių. – Pasiūlė Bilas. -  Jie ganėtinai pajėgūs ir turėtų leisti šiam primityviam mechanizmui mus nugabenti ten, kur reikia. Tereikia suderinti laidininkus.
Grigorijus linktelėjo:
- Vykdyk. Ilgai užtruksi?
- Neee, jau skenuoju. A, radau. – Bilas priklaupė ant grindų ir atidarė grindų plokštę. Iš jo rankos išlindo mažytis manipuliatorius su mažytėm replytėm gale ir įsikirto į vieną storą raudoną kabelį. – Na štai, pumpuoju energiją. O tas bjaurybė ryja daugiau, nei aš maniau. Aš vos galėsiu pajudėt visos kelionės metu. Grigorijau, spausk mygtuką.
Kapitonas spustelėjo „Apžvalgos“ mygtuką ir liftas krūptelėjęs pajudėjo. Toska apsižvalgė ir pratarė:
- Na, kas turi minčių apie mūsų paslaptingąjį įsibrovėlį?
- Manyčiau, čia kolonijinis laivas. – tarė Levis, nustebindamas visus ir suneramindamas Lolą, kuri visada sudirgdavo jam kalbant. – Imperijoj aš neturėjau ką veikt, taip ir vežamas lauk, todėl aš šiek tiek laiko praleidau skaitydamas istoriją. Žinot, kas nežino istorijos kartoja jos klaidas, heh. Na, senutės bibliotekos rašė apie kolonijinius laivus, išsiųstus prieš mūsų nemirtingajai mergaitei užimant pusę galaktikos ir išmetant nepritapusius už civilizacijos ribos. Juos siųsdavo su keletu užšaldytų žmonių ir dar didesniu jų kiekiu klonų tūbelėse. Kol jie priskrisdavo reikiamą planeta, klonai užaugdavo, tada atšildydavo normaliuosius. Tada šie pradėdavo žmoniškai mokyti dirbtinius žmogelius, o tuo metu planetėlė buvo teraformuojama visu greičiu. Tinkamą planetą apgyvendindavo per kokius du metus. Tada užsiaugindavo naują specialistų kartą, užšaldydavo, pasiimdavo naujos medžiagos klonams bei medžiagų technikai. Ir tada skrisdavo link artimiausios tinkamos planetos. Tiesa, jų nedaug spėjo išleist iki Vartų incidento. Jie galėjo klajot tūkstančius metų be kontakto su Žeme. Jei čia ir liko įgulos, tai ji tikriausiai seniausiai prisijungė prie mano gretų. Chehehehe...
-  Na, tai atrodo pakankamai logiška. Kas nors prieštarauja? – Visi kolektyviai neigiamai pakreipė šalmus. – Gerai, čia bus mūsų teorija kol nebus įrodyta priešingai. Na štai, atvykome.
Durys atsivėrė. Prie juos pasirodė menkai apšviesta salė, besitęsianti tolyn ir pilna keliais aukštais sukrautų stiklinių kamerų.
- Man kažkodėl nepanašu į apžvalgą. – Pastebėjo Toska.
- Čia ir nėra „Apžvalga“.  Pagal simbolius ant sienos manyčiau čia yra „Kriogenika“. – Pasakė Bilas. – Liftas kažkodėl atsisako keliaut toliau.
- Na, bent jau pavadinimas paaiškina tas kapsules ant sienų – jie čia tikriausiai laikė užšaldytus žmones. Gal čia kas nors liko? – Levis pratarė apžiūrinėdamas kriokapsules.
- Tokiu atveju mums nelabai kas lieka tik apžiūrėti šaldytus žmonelius. Bilai, Vela, jūs liekate tyrinėti lifto. Visi kartu – išsiskirstykite po poras ir apžiūrėkite visas kameras.
Samdiniai pradėjo apžiūrinėti kriosaugyklą. Micius užkopė viršun ir pradėjo tyrinėti viršutinę eilę. Grupei spėjus apžiūrėti maždaug pusę kambario, Lola šį tą pastebėjo:
- Čia labai daug likuminės auros. Baimės, nekantrumo, sumišimo, džiaugsmo. Bet iš paskutinės kairės kameros sklinda kažkas kitko, šviežesnio.
- Girdėjote telepate? Marš prie kapsulės! – sukomandavo Grigorijus. – Bilai, ateik pasižiūrėt, gal galėsi padaryt ką nors su kamera. Miciau, tu bėk saugoti Velos.
Visa komanda jau buvo susirinkusi prie paslaptingosios kameros. Pro stiklą matėsi tamsus, didžiulis žmogiškas siluetas. Daktaras labai susidomėjęs apžiūrinėjo kamerą.
- Ojėėė, koks senas modelis. Neįsivaizduoju, kaip jie galėjo jas naudoti seniau. Bet visi kur nors pradeda. O štai matai ji turi paciento būklės matuoklį. Bilai, berniuk, gal galėtum sujungt ją ir mano ranką? – Inžinierius padarė kaip paprašytas. – Na štai, kopijuoju failus. Siaubas, kokia lėta sistema. Na va, pagaliau. Duomenys menki, bet iš jų sprendžiu, kad tai yra vyras, maždaug... o, Karamai Gydytojau,  600 normalių metų, apie dviejų metrų ūgio. Gerai išvystyta raumenų sistema, matau daug kibernetinių implantū – jis beveik daugiau mašina nei žmogus. Tai gali paaiškinti jo ilgą gyvenimą. Tiesa, beveik nefiksuojami smegenų impulsai, bet jie yra. Manyčiau, galėčiau jį atgaivinti „Grafe Bate“.
Tuo metu atėjo parnešimas nuo Velos:
- Liftas pradėjo funkcionuot. Tiesiog staiga, nieko specialaus nepadariau. Keista...
- Man atrodo mums teks šitą įsibrovėlį parsitempti atgal į stotį. Jei neišpešim nieko naudingo, bent jau galėsim iškišt Imperijai kaip istorinę vertybę. Uzieli...
- ... Taip?
- Atidaryk kanalą su stotim. *Stoties vadyba, atsiųskit kelis tralerius ir užauginkit papildomą doką, reiks patalpinti  mūsų įsibrovėlį. Greitai! * Gerai, komanda, visi atgal į liftą kol jis vėl neužstrigo, nes paskui mums gali tekt prasišaudyt kelią lauk.