Pirmadienis

Septintą ryto
kala žadintuvas,
nerangiai kojos
kelias is po
patalų,
rudyse
paskendusioj vonioj
į šaltutėlį vandenį
rankas panardinu.

Pro langą
merkia akį,
žadindama pasaulį,
išsipūtus it
burokas
raudona saulė:
ji vis rieda,
sukasi ratu,
per veidą muša,
kviečia
pasivaikščioti kartu.

Skambi
lakštingalos daina,
o žvirbliai
pritaria griežtai.
Alyvom dvelkia
mėlynas dangus
ir šiltas upeliūkštis
gaiviai prausia
-žemę, juodą
kaip katino
akis.

Aš kaip- ta
katė,
glostoma
švelnaus vėjo,
užtrenkus
namų duris,
pėdinu pėsčiom
senamiesčio gatve.

Ir vėl pirmadienis-
tariu sau paslapčia.