Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Geriausio draugo atminimui


“Remember when, we felt the sun
      A love like paradise, how hot it burned
A threat of distant thunder the sky was red
And where you walked you always turned every head

(All day, all day) Watch them all fall down
(All day, all day) Domino dancing.. ”


spauskpetshopboys

Zefas prabudo nuo kažkokio nerimo, kuris kuteno jam pilvą. Taip būna, kai tik pakirdęs jauti, kad tavęs laukia koks nors nuotykis,  malonumas ar šventė, bet negali to dalyko iškart prisiminti. Bet grįžti į realybę jis neskubėjo, balansuodamas ant trapios ribos ir mėgaudamasis tokia būsena.
Nemėgino savęs jis prievartauti ir tiksliai prisiminti kas vyko vakar - žinojo, kad tai ateis savaime. Jis, gulėdamas lovoj visiškai nuogas, tik po lengva antklode, pajuto švelnaus vasaros vėjelio dvelksmą bei jo nešamą nenusakomą, labai būdingą kvapą: pušų, smėlio ir jūros bangų perkoštą iki grynumo, su išdžiuvusių, vasaros saulės įkaitintų medinių grindų atspalviu. Kartu su juo plūstelėjo prisiminimų atplaišos, naujos, neapibrėžtos viltys, troškulys kažką patirti, kažkur lėkti.

Jis atmerkė akis. Nuostabus vaizdas iškilo prieš jį: didžiulis langas, einantis per visą sieną, pro kurį buvo matyti akinančio žalumo pušų vainikai ir negailestingai mėlynas vasaros dangus. Ir tos pušys: kiekviena skirtinga ir nuo jų neįmanoma atitraukti akių - labai būdingas vaizdas vietai, kurioje jis buvo.

Zefas susižavėjęs žiūrėjo į tą reginį ir jam atrodė, kad mato žvėriūkščius švelniu, tamsiai rusvu, blizgančiu kailiu ir žvitriomis akimis, kurie slėpėsi žalioje pušyno tankmėje. Jo būsena buvo tokia, kad šie dalykai jo stebinti neturėjo – vakar, aišku, laiko veltui jis neleido ir dabar visas kūnas buvo persisunkęs alkoholio.

Kambarys buvo gana erdvus, aukštomis lubomis ir fanerinėmis sienomis, jame buvo keturios lovos. Jis pastebėjo kad sienos iki pat lubų nesitęsė – jas skyrė gal trisdešimties centimetrų plyšys. “Įdomus sprendimas - tai yra, turbūt, tam, kad jaustum bendrą šios įstaigos pulsą”. Pašėlusių kareivių ir jūreivių užeiga, - atsimindamas knygą “The Hall of Mirrors” , jis praminė šią įstaigą vakar.

Apžiūrėjęs kambarį jis matė stalą ir kėdę, ant kurių gulėjo cigarečių pakelis, atidaryta konservų dėžutė ir peleninė. Labai asketiška. Bet būnant čia, esmė - ne tame. Tokie dalykai nublanksta prieš tai - kas yra už lango. Ir nuo savijautos. Cigaretės jis neprisideginės, dar ne dabar, būtų tikrai nemalonu. Jis žinojo ką greitai padarys - tai buvo neišvengiama. Labai malonus momentas ir dėl to jį galima atidėti, bet neilgam – kokioms dviems minutėms.

Zefas atsikėlė iš lovos, čia pat mėtėsi šortai: jis neskubėdamas juos užsitempė, savo veiksmuose jausdamas palaimingą laisvę. Įsispyrė į basutes ir, atsidaręs duris, išėjo į koridorių. Jis buvo tamsus, su daug durų ir prastu linoleumu, bet jis žinojo, kad prie pat durų yra šaldytuvas. Atidarė jį ir ištraukė aprasojusią alaus skardinę.

Tuo metu kažkokia moteriškė, išėjusi į koridorių, nužvelginėjo jį, bet jam tai nerūpėjo nei kiek: jis grįžo į kambarį, priėjo prie lango, atsistojo prie to akinančio, žaliai-mėlyno vaizdo, paėmė už skardinės žiedo ir grakščiai jį trūktelėjo – “pykšt” alaus putos iššovė į viršų: sveiki atvykę į malonumų kupolą “Nida”.


----------------------------------

Zefas sunkiai kopė į kalną įkaitusio asfalto takeliu, vedančiu link pliažo. Eidamas jis jautėsi tarsi animacinis žmogus, sunkiai minantis dviratį DNA video klipe, į kurį plieskia plastilininė saulė, nuo kurios spindulių tęžta plastilininiai ledai. 

dnalaserenissima

Visgi vakar diena savo darė. “Reikia atsigerti”, - pamanė jis. Knaipė-kioskas buvo šalia ir jis į ją užėjo. Coca-Cola’os buteliukai gulėjo už šaldytuvo stiklo ir rasojo traukdami jo akį.

- Vieną “Kokos”, - kažkodėl taip pasakė jis. Pardavėja, šiaip ne taip supratusi ko jis nori, padavė jam šaltą, aprasojusį buteliuką. Zefas išėjo į lauką ir, sekundę luktelėjęs, užsivertė “Koką”. Viskas maloniai pritemo, šiluma nuėjo per visą kūną…

Paplūdimys buvo netuščias ir Zefas susirado vietą prisėsti. Išsimaudyti yra būtina, nėra abejonės. Blogiausia, kad jis neturi kuo apsirengti, nes vakar kažkur pametė savo maudymosi kelnaites. Reikės maudytis su šortais... Įbridęs, suprato šio sumanymo trūkumą: šortai nuo vandens taip pasunkėjo, kad buvo labai sunku bristi, o apie lengvą pasiplaukiojimą negalėjo būti ir kalbos. Na, bet svarbiausia – vėsus vanduo, kuris padės susigrąžinti jėgas. Nors jo draugelis Daulenskis, kurį čia vakar sutiko, sakė, kad ryte jam galva pradeda veikti tik išgėrus “Švyturio”. Nesvarbu. Kiekvienam savo. Nors vienas kitam netrukdo.

Išbridęs iš vandens jis atrodė taip blogai, kad pažintys su merginomis ar kita prasminga veikla buvo neįmanoma. Nors gal kaip tik būtų kabliukas? Kurgi. Jam dabar buvo visai gerai, nes jis žinojo, kad alaus gėrimas artėja neišvengiamai. Eisiu ant terasos išsitiesiu šezlonge ir hm:  “…you don’t have to dream just live a day…”.

Kaip tą dieną, kai jie su Fortenskiu ir Dariumi pusgirčiai, nešini magnetofonu įžengė į Nidos centrinio pliažo kavinės terasą. Shara Nelson balsas “masyviai” atsimušė į jūros bangas, kurios, spindėdamos ryškia saule ir mėlynu dangumi be vieno debesėlio, lūžo į krantą pasklisdamos baltais lyg šampūno vonioje purslais. Virš gelbėtojų bokšto plaikstėsi raudona vėliava, bet buvo karšta ir baltas kopų smėlis degino padus. Nuotaika buvo nenusakoma: visiškas atsipalaidavimas, juntamas kiekviena kūno ląstele. Daydreaming.
massiveattackdaydreaming

Jie žengė į kavinę dar “Švyturio”. Jų skleidžiamas garsas buvo “labai didokas”, todėl jis pirštu mėgino paspausti klavišą “Pause”. Tai buvo nevykęs sumanymas, nes toje pačioje rankoje jis laikė atidarytą butelį alaus, kuris pasviro ir išsipylė ant magnetofono. Žinoma, tai jį pritildė. Tik galbūt visiems laikams. Zefo savijauta buvo tokia palaiminga, kad jis labai nenusiminė: lengvai sutrikęs žiūrėjo į varvantį magnetofoną pastėrusiomis akimis. “Hm”. – Maždaug tokia buvo jo reakcija. “Lyg taip ir neturėjo būti…”. - Murmėjo jis, galvodamas apie visko vykimą idealiai ir be klaidų. Kasetė su įrašu - sugadinta. Velniop tą kasetę - klausė jie jos pakankamai. ”Reikia išdžiovinti “batarkes”. Gal vėl veiks”. - Metė genialią mintį Darius.

Nors buvo jau pavakarys, toks tikras Twilight, tačiau saulutė dar švietė ir jie, susidėję “batarkes” bei išardytą magnetofoną ant stalo, ištiesę kojas ir pasidėję po bokalą, knapsojo sau terasoje. Vėliau, prisiminė Zefas, jie ėjo į miestą takeliu iš pliažo ir jis ant kaklo buvo užsimetęs rankšluostį. Po šalį ėjo dvi merginos. Zefas buvo tokiame pakiliame stovyje, kad pastoti joms kelią jam buvo vieni niekai. Tam,  kad būtų įdomiau jis rankšluosčiu apsivyniojo galvą. Atrodė jis matyt nekaip, bet merginoms patiko. Jos juokėsi ir viena net padėjo jam geriau apsivynioti tuo klaikiu rankšluosčiu. Vėliau, žinoma, jie jas pakvietė į kavinę. Vakaras buvo tikrai puikus. Jie pasėdėjo kavinėje prie pliažo, o sutemus nuėjo į “Rūkyklos” kavinę netoliese “Rūtos”.

Zefas laiką leido su rankšluosčiu ant galvos - taigi vaikščiojo beveik nieko nematydamas - taip ėjo užsakyti gėrimų bare, net buvo nukritęs su visa kėde ant žemės. Šie dalykai jam ir kompanijai labai patiko. Merginos buvo nuostabios: viena tamsi, kita raudonplaukė, abi vidutinio ūgio ir gražių figūrų.

Zefas atsimena, kad raudonplaukė buvo švelnių moteriškų formų, su linine ar panašios medžiagos palaidine pro kurią puikiai matėsi jos įdegęs kūnas ir liemenėlė. Švelniai rusvas įdegis nepermušė mielų strazdanėlių ant skruostų. Zefas jai sakydavo: “Ar galiu tavęs paragauti? ”. Mergina buvo labai šauni ir atsakydavo: “Prašau”. Tada jis pasilenkdavo ir krimstelėdavo jai į šoną. Jis pamena, kad ji kvepėjo sandalo medžiu. Tai buvo labai malonu.

Dar maloniau buvo, kai jis liežuvio galiuku lietė jos krūtų spenelius, kurie buvo stangrūs ir drėgni, ir jie nuogi gulėjo šiltoje mėnuliu mirgančioje jūroje… Ji apglėbė jį savo šlaunimis ir jis lūpomis nuslinko link jos švelnaus, lygaus pilvo… Ji virpėjo… Atodūsiai permušė lengvą, šiltų nakties bangų mušimąsi į krantą, jis jautė jūros ir merginos švelnumą, matė jos akis, kurios geso su kiekvienu prisilietimu… Jiems esant vieniems jūroje. Tai buvo naktis Nidoje. “Some people call it a one night stand, but we can call it paradise.. ”.

spauskduranduran

Atsiminė tą naktį Zefas ir gurkštelėjo šalto, gaivaus “Švyturio” alaus.


----------------------------------

“Sooner or later
this happens to everyone
to everyone

You can live your life lonely
heavy as stone
Live your life learning
and working alone
Say this is all you want
but I don't believe that it's true
'cause when you least expect it
waiting round the corner for you..

You can live a life of luxury
if that's what you want
Taste forbidden pleasures
whatever you want..

It may seem romantic
and that's no defence
love will always get to you

You can fly away to the end of the world
but where does it get you?

Love comes quickly
whatever you do
you can't stop falling…”


spauskpetshopboys


Zefas žinojo ko jis grįžo į Nidą, ją palikęs praeitą savaitę. “Raketai” išplaukiant iš Nidos uosto, jis žiūrėjo į jos paliekamą baltą, putotą vandens vagą ir žinojo, kad grįš. Greitai - kai tik galės. Gal nebus per vėlu. Pučas Maskvoje nutraukė jo poilsį ir jis, kaip ir daug kitų, nutarė grįžti į Vilnių.

Jis nesunkiai be bilieto įsėdo į katerį, nes žinojo, kad galima susitarti su kapitonu. Tik reikia anksčiau ateiti. Vietos salone negauni, o sėdi, pavyzdžiui, ant metalinės įrankių dėžės žemutiniame denyje, kaip jis dabar. Tačiau yra ir tam tikrų privalumų – gali kvėpuoti grynu oru, grožėtis praslenkančiais upės bei krantų vaizdais ir nereikia išeiti iš keleivių salono, kai nori parūkyti.

Po kelių dienų pučas žlugo ir jis grįžo. Gal to ir nebūtų daręs, bet turėjo vieną tikslą. Nežinojo ar pavyks jį pasiekti, tačiau to tikėjosi. Patikėsim savo laime. Gal kai kurie pagalvotų, kad tai kvaila, nereikšminga ar per daug romantiška ir vertėtų tai pamiršti, bet jam tai buvo labai svarbu.

Pirmą kartą jis ją pamatė dieną, Nidos uosto kavinėj “Audronaša”. Ji stovėjo eilėje prieš jį ir jis iškart atkreipė į ją dėmesį. Ji buvo šviesių tiesių plaukų, susirišusi juos į kuodą, su chaki spalvos šortais ir “jūreiviškais” marškinėliais. Jos veidas buvo dailus, bet šiek tiek atšiaurus ar susirūpinęs, dėl ko buvo galima galvoti, kad ji yra nemaloni ir piktoka.

Tačiau jis manė, kad kartais tai byloja apie merginų drovumą ir ta kaukė nukrenta, kai tik jas užkalbini. Jis neabejojo, kad ji - įdomi mergina. Matė, kai laukdama eilėje, ji šiek tiek prisėdo ant aukštos baro kėdės ir jis pastebėjo kokios dailios, lygios jos kojos bei užpakaliukas. Pamena, kaip šilti vasaros saulės spinduliai, suskaldyti lango žaliuzių, krito ant jos švelniai įdegusio veido.

Jam tada nepavyko jos užkalbinti, nors atsigėręs kavos, specialiai sėdėjo ant suolo ir laukė jos išeinant iš kavinės. Ji pasirodė su savo piktoka veido išraiška, kuri nepasidarė linksmesnė, kai pradėjo žiaumoti kramtomąją gumą, kurią išsitraukė iš rankinuko. Zefas nepasiryžo jos užkalbinti, dėl ko, žinoma, vėliau labai gailėjosi. Kitą kartą jis ją pamatė vėl prie “Audronašos”, tik ji buvo neviena, o su kažkokia drauge.

Tad situacija buvo sudėtingesnė. Jos ėjo į kavinę, o jis tuo metu kalbėjosi su sutiktu senu draugeliu, apie ne vieną dieną praleistą kartu Nidoje. Zefas staiga pajuto, kad tikrai prieis prie jos, nors ir buvo ne taip paprasta kaip praeitą kartą. Be to, jis buvo nesiskutęs, apsivilkęs kažkokius įtartinus sportinius marškinėlius ir šortus, su kuriais ne taip seniai maudėsi. Žodžiu, neprestižinė išvaizda.

Bet jis žinojo, kad bandys, nes tai gali būti paskutinis kartas, kai ją mato. Buvo pavakarys Nidoje, kai uosto vėjyje lengvai plakasi prisišvartavusių jachtų stiebai ir klykauja žuvėdros, po molą vaikšto žmonės, o žvejai, kaip visada, pakabinę meškeres į marias. Jis su draugeliu sėdėjo ant suoliuko ir šnekučiavosi ilgai, todėl vėl jas pamatė jau išeinančias iš kavinės.

- Dabar žiūrėk, aš kabinsiu tas mergas, - tarė Zefas draugui, žiūrėdamas į jas ir jausdamas, kaip širdis krūtinėje ima smarkiau plakti. Tačiau pamatė, kad jos draugė staiga sustojo, kažką pasakė ir pasuko atgal į kavinę. O kaip gerai.

Be abejonės, dabar būtinai reikia eiti - draugeliui palinkėjus sėkmės, Zefas pakilo ir  pasuko link jos. Ji tuo metu žiūrėjo į jachtas, molą ir kažkur link marių.

- Labas vakaras, - pasakė jis.
Ji atsisuko.
- Labas vakaras. Buvo nuostabi: panašiai susirišus plaukus, apsirengusi juodą kombinezoną su šortais, baltus T-Shirt ir užsidėjusi akinius nuo saulės. Dėl to jis taip ir nepamatė jos akių spalvos.
- Tai poilsiaujate Nidoje? - paklausė jis.
- Aha, - ji atsakė.
- O iš kur jūs?, - jis paklausė.
Ji mostelėjo ranka link marių.
- Iš ten…
- Iš Švedijos?. - Iš tikrųjų, sąmoningai ar ne, jis sunkiai orientavosi Nidos išsidėstyme geografine prasme. Ji plačiai nusišypsojo, parodydama dailius dantis, perbraukė ranka per plaukus (ji taip akinančiai atrodė jachtų ir marių fone) ir pasakė:
- Ne… iš Klaipėdos… - Ir tuo metu, aišku, grįžo jos draugė. Ji buvo aukštesnė, tamsiais plaukais, irgi su akiniais nuo saulės ir matėsi, kad ji tokiose situacijose galbūt yra valdingesnė. Nužvelgė Zefo neskustą smakrą ir jos pradėjo eiti. Zefas nelygiu žingsniu ėjo iš paskos sakydamas:
- Tai gal vakare galim susitikti ir nueiti kur nors….
Ji tylėjo ir šypsojosi, o jos draugė pasakė:
- Ne, ne…, negalim, - ar kažką panašaus.
Jis dar pasekė iš paskos tarstelėdamas apie nuobodulį ir neturėjimą su kuo eiti į kavinę, žodžiu, visiškas kvailystes, bet jos draugė tik purtė galvą ir jos ėjo toliau.

klfbuildafire

Taigi nepavyko. Nors jis žinojo kur ją norėtų nusivest... Jis galvojo kaip jie eitų pušyno takeliais, vingiuojančiais prietemoje, kurie, boluodami naktyje, atrodytų kaip niekada viliojantys, ir švyturio spindulys, pušų šakų tankmėj, tiksliai brėžtų šaltų, baltų žvaigždžių pilną tamsų dangų. Vasaros naktis, kai gali būti trumpomis rankovėmis, visu kūnu jausti saulės įkaitintą žemę ir tylą, kai toli sklinda naktinio kurorto garsai.

Jis kalbėtų ir jaustų kažkokį malonų virpulį, kai pažiūrėtų į ją, einančią šalia. Ji stebėtų takelį sau po kojomis ir nusijuoktų, pakeldama akis į jį. Jos kuklumas, rodytų, kokia ji yra šauni. Nesibaigianti akimirka.

Jaukia šviesa nutviekstas kvadratas tamsoje - vieta, kur jis norėtų eiti - tai “Seiga”, kavinė, esanti trečiajame, “Rūtos” poilsio namų, aukšte. Iš jos matyti jūra, kopos, o apačioje driekiasi pušynas. Neįtikėtina vieta, kurios savininkai - viena šeima ir šią vasarą jis su draugais ten nekartą buvo. Prasiskleidžia bambukinė užuolaida ir suskamba varpeliai, įspėjantys, kad ateina lankytojai.

Jie atsisėda terasoje ir užsisako jo su draugais pamėgtą šios vasaros Top-kokteilį “Parnidžio ledo arbata” (baro  savininkas į blizgantį indą pila lygiai degtinės, romo ir džino, įdeda dalį cukraus, atšaldyto vandens ir citrinos sulčių, atskiedžia trupučiu Coca-Cola’os, plaka 15 kartų, deda citrinos gabalėlį – ir taurės ant nusileidusios saulės ir kavinės apšviesto stalo). Muziką jis turi savo – šios vasaros hitą - The KLF “The White Room”. Taip neįtikėtinai čia skamba “Build A Fire” ar “Last Train to Trancentral”.

Jis labai sąmojingas šiąnakt. Nakties vėjas, jos juokas ir laivas plaukiantis jūra… Jis žvelgia pro laikinai nuo gretimo staliuko paskolintų žiūronų linzes ir paduoda jai: “Pažiūrėk, ar teisingai šturmanukas brėžia kursą…”.

Jis taip norėjo ją ten nusivest, bet… Nenusitempsi gi per jėgą. “Galbūt šį kartą pavyks…”, - galvojo Zefas, žiūrėdamas į švelnios, dar ne rudeniškos, bet jau kažkokios nostalgiškos, rugpjūčio saulės nutviekstą Nidos molą. “Gal ji dar neišvyko į Klaipėdą, juk praėjo tik kelios dienos…”, - nors jam atrodė visa amžinybė, kol jis sugebėjo vėl atsirasti toje vietoje, kur ją matė paskutinį kartą.

Tai buvo ’91 metų vasara – pučo Maskvoje, KLF-ų, nuostabaus laiko su draugais ir nepamirštamo susitikimo su ja, vasara Nidoje.


---------------------------------------

Klflasttraintotrancentral

Jis pusnuogis lakstė po kambarius ir mąstė: “Nuo ko priklauso mūsų likimas? Ar yra amžinasis gyvenimas? Ar yra dievas? ”. Eilinę rugpjūčio popietę Vilniuje - tai buvo gana keistas užsiėmimas. Galima būtų pagalvoti, kad jam - pasimaišė. Bet tokio elgesio priežastis buvo aiški. Zefas džiaugėsi parsiradęs į namus, nes kelias iš centro buvo labai sunkus. Jie su Fortenskiu sunkiomis, lyg švino pilnomis, kojomis žingsniavo per Sereikiškių parką, o vėliau troleibuse jis pakibęs laikėsi atramos ir manė, kad numirs.

Šiandien, mat, jie nutarė parūkyti “žolytės”. Zefas anksčiau nemėgino “žolės” – šiek tiek gal dėl įsitikinimų, o gal dėl to, kad nepasitaikė. Bet pamėginti juk reikia. Gal ne tiek reikia, kiek pasitaikė proga.

Nors jų išvaizda atitiko jų ketinimus, ypač – Fortenskio (pravardė atsirado žymiausio pasaulio mūrininko - Larry Fortensky garbei - kažkelintas Liz Taylor vyras, žinomas ir kaip užtikrintas girtuoklis su nugertu “vodkos” buteliu rankoje, kartais, stabdantis eismą New-York’o gatvėse).

Taigi šį kartą, leisdamas savo laisvalaikį po sunkaus darbo statybose, jo draugelis atrodė pritrenkiančiai: Zefas ant galvos Fortenskiui užtempė rusvą, moterišką, ‘60-ųjų stiliaus, garbanotą peruką, kurį rado savo bute. Jis buvo sužavėtas kaip gerai atrodė jo draugelis. Iš pradžių jis spyriojosi ir nenorėjo taip eiti į gatvę, bet Zefas jį įkalbėjo. Akiniai nuo saulės ir marškinėliai su užrašu Levi’s 501 pagyvino ir taip puikią jo draugo išvaizdą - atrodė jis kaip tikrų tikriausias pašlemėkas. Vėliau Zefas pastebėjo, kad ta išvaizda patiko ir kitiems - kai kurie vos tvardė juoką.

Jie sėdėjo Rotondoje, Sereikiškių parke: buvo rugpjūtis – laikas,  kai vasara subręsta ir atiduoda viską, ką turi geriausio. Atrodytų,- būk ir nieko nenorėk. Bet Fortenskis kišenėje turėjo degtukų dėžutę pilną “žolytės” ir jie planavo šiandien parūkyt. Pažiūrėjus į juos, aišku, ir taip galima buvo pagalvot, kad jie jos gerokai parūkę. Fortenskis buvo bandęs ir pasakojo, kad po to iš bet ko ima juokas ir panašiai. Vienas draugas jam patarė bet kuriuo atveju nepersirūkyt.

Ką jie matyt ir padarė, nes iš pradžių juokas gal ir ėmė, tačiau vėliau Zefą užplūdo panika: jautė lyg kažkas turėtų įvykti. Apėmė nemalonus sunkumas, jie kaip robotai ėjo per Sereikiškių parką ir Zefui atrodė kad visi juos stebi bei mato, ką yra iškrėtę.

Bet dabar jis namuose. Vaikšto po kambarius nežinodamas ko griebtis, apimtas labai keistos savijautos. Plūdo mintys, kurios ginė viena kitą. Jis manė, kad būtent tokią būseną galima pavadinti “filosofine akimi”, kuri paminėta “The Hall of Mirrors”.

“Niekas neatsiranda be priežasties… Viską įtakoja tam tikri poelgiai… Geri ar blogi... Mažiau blogų poelgių - mažesnė tikimybė... Nusižengus - didesnė tikimybė pačiam nukentėt… Nuo jo ar jam artimo… Poelgiai, būsena... Rizikos laipsnis… Niekuo dėtiems nepasiseka… Aplinka, laikas, klaidos… Atsitiktinumas. Rizikos laipsnis ir tikimybė. Psichikos poveikis pratimais ar vaistais: jauti ramybę, sustiprėja nuovoka, nedarai klaidų… Ar gali taip būti… Kaip Dievas... Kas tai... Tikėti nesuvokiant kas tai… Panašu į pamišimą… Laikas, aplinka…

Esi to dalis ir negali būti visiškai tikras… “Protas - ribotas, egzistencija – beprasmė”… “Tu esi ribotas, todėl nežinia ar tau pavyks pasiekti to, apie ką svajoji…” Tai - absurdas… Svajoji apie tai kas malonu, savo vietą pasirenki pats… Kodėl turėtų nepavykti... Jis klystantis... Kartais, bet namas nestovėtų, kosminis laivas neskristų… Sprendi ar nutraukti gyvenimą ar pradėti… Visagalis. Visi – skirtingi, atskiri pasauliai. Laisvas mąstymas, mažiau religijos, prietarų, viešumas... internetas. Akis. Technologijos – įrankis, pasiekti tikslą. Lieka vis daugiau laiko. Mozart’as – ne pabaiga, o tik  pradžia...

Menas, jo kūrimas – ne tik išrinktiesiems. Jį supranta vis daugiau, kūryba priklauso visiems, yra be ribų ir nesulaikoma. Reikia tik PC ir savo miegamojo. “Viskas gerai, nes muzika groja amžinai”. Mintis neturi ribų… Lyg stabdyti lekiantį traukinį. Vis daugiau patys daro, o ne nuolankiai, šešėlyje vertina.

Daugiau šviesos. Daugumos pripažinimas yra tikra. Visa kita gali būti tik iliuzija. Populiarus yra karalius. Tuo negalima abejoti. Milijardai minčių vienuose namuose, kurių viena sveikata, grožis, vienas tikslas… Kas - jo šeimininkas… Namai netinkami gyventi – keičiami kaip rūbas... Jei įmanoma. Kaip tai daryti… Bendri sprendimai.

Ar galimi... Kokiu būdu… Dauguma. Tuo metu gyvenančių. Jie – visagaliai, viską mato ar gali matyti, žino ar gali ir jie sprendžia. Demokratijos apibrėžimas. Dievas - žmonių dauguma… Vox populi – vox dei.  Didžiausia vertybė. Bendro tikslo siekimas ir laimė. “Su kiekvieno pasitraukimu jaučiuosi truputį mažesnis”.

Kas pirma - bendras tikslas ar kiekvieno… Mintis ar kūnas… Viskas beprasmiška, jei keikia, kai išeini... Kūnas - ribotas, mintis – nesulaikoma. Amžinybė... Vaikai... Ne visi juos turi... Poelgis, kūrinys perduodami kitiems, išlieka. Tikri idealistai – The KLF arba Copyright Liberation Front: išlaisvinti autorines teises, menas  prieinamas visiems, laisvai, be atlyginimo, viešas milijono svarų dydžio honoraro, gauto už kūrybą, sudeginimas...

spauskklf

Pasiaukojimas... Istorija - nuo tokios dienos. Arba sukuri ką mylėti... Nuosavą “dievą”. Įsimylėjėliams reikia tik vienam kito. Meilė... Fizinė – instinktyvu... Bet “vienas tu negali, vienas tu nė velnio negali”. Neapykanta… Protaujančio privalumas. Gali būti kūryba… Jei pagrindas – meilė... Viską ką jis darė buvo malonumo paieška. Meilė sau... Nesiskiria nuo kitokios. Jei neprieštarauja bendram tikslui. Meilė – superžvaigždė. Ir kiekvienas jaučiasi gerai toje saulėtoje, šiltoje ir saugioje vietelėje… Ne ten, kur šalta, stebima… Jis, matyt, žinojo kur - jo saugi vietelė… Tai - kiekvieno sąvoka. Bet galbūt ji turėtų būti visur. Tik mus riboja laikas. Ne. “The World Is My Oyster”.

-------------------------------------------------

Skambutis į duris išvertė Zefą iš lovos. Jis žinojo, kad jie tuoj atvažiuos, bet tai vis tiek jį sutrikdė. “Na ką padarysi, atvažiavo tie “sabakos”, - jis pagalvojo. Jis atidarė duris, o ten stovėjo Meškutė ir šypsojosi savo vaikišku veideliu.

- Tai varom, - sako ji. K sakė, kad duosi kažkokių knygų.

- Duosiu, duosiu, - pas Zefą kambary stovėjo krūva knygų, kurios netilpo į spintą ir jis žadėjo jas išmest. K daug ką kolekcionavo. Nors šlamšto nekaupė. Zefas kiek kitaip: patinkančio kūrinio klausydavosi daug kartų. Vėliau kompaktas ar kasetė dingdavo. Turėjo vieną išklerusį magnetofoną, kelis CD ir chaoso apimtas kasetes. Kita skolindavosi. Tai buvo ne pats geriausias dalykas, nes vykstant kokiam nors pasilinksminimui, tą daiktą sugadindavo ar pamesdavo.

Pamena kaip vienam draugui, žiūrinčiam į jį gana įtariai, jis mėgino išaiškinti, jog nesvarbu, kad jo kasetė beviltiškai sulaistyta ir susukta, svarbu kiek malonumo ji suteikė ją klausant. Arba nėra svarbu, kad jie sulaužė visus vilos baldus, nes nupirkti bus dar geresni, nauji ir t. t.

Laiptais jie tempė po krūvą tų prakeiktų knygų ir padėjo jas ant žemės prie mašinos.

- Sveikas, - pasakė Vriglis, kaip visada su kreiva šypsenėle, įkypai pažiūrėdamas į Zefą ir paduodamas jam ranką.
- Tai kur varom?, - jis paklausė.
- Gal pas Fortenskį, reikėtų paimt Kershaw kasetę, - krovė knygas Zefas.
- O kodėl tau tų knygų nereikia?, - paklausė Vriglis.
- Neturiu kur dėt, - tarstelėjo jis.
Fortenskis išėjo prie namo tvoros, kai jie atvažiavo.
- Tai su Meška ir Vrigliu važinėjatės?, - jis pasakė tiesdamas Zefui kasetę.
- Aha, - tarė Zefas. Nevažiuoji?
- Ne.
Jie važiavo didmiesčio apylankų greitkeliais. Vriglis vairavo, Meškutė sėdėjo šalia jo, o Zefas gale. Jis pagalvojo, kad tai jam primena filmo The Fallen Angels sceną: ten irgi mašina važiavo trise - pagrindinis herojus sėdėjo gale, priekyje pakeleivinga mergina, kurią jis vėliau įsimylėjo, o vairavo juodaodis, kuris tapo jo draugu. Tik baigėsi tas filmas taip, kad daugiau panašumų Zefas nelabai norėjo atrasti.

Grotuvas grojo Nik Kershaw “One World”: tekstas buvo apie žmogų, lyg kokį buhalterį ar sąskaitininką, įvedinėjantį į kompiuterį skaičiukus ir staiga suprantantį, kad nesvarbu kaip jis skaičiuos – viskas vis vien eina į tą pačią sąskaitą:

“Sitting here feeding all these numbers into my machine
A number for every little thing I see
I execute and they come dancing in
Dresses black and green
I recognise the number shining out at me
Telling me

One world, one love, one reason why
One hope, one dream, one reason why..

Many a good man stops to reason and pause for a while

Many a big man doesn’t even try

Ant those who should know better love the

Word in praise and letter

They wonder how and when

When I just wonder why I wonder

They’re crying in future tenses
Tearing down the walls and fences
No matter how I count
It still comes to the same amount

One world, one love, one reason why…”


nikkershawoneworld

Zefas jautėsi kažkaip labai ramiai klausydamas muzikos, sekdamas besikeičiantį miesto betoninių estakadų ir viadukų vaizdą pro langą. Niekas mašinoje nešnekėjo. Vakare jie gėrė degtinę, bet keista - nebuvo jokio nerimo. Prie K daugiabučio jie įdavė jam knygas ir sėdo į mašiną.
- Važiuojam į miestą, - kaip visada entuziastingai, atsisukusi ištarė Meškutė.
- Mes ten matėm katiną, jis vaikščiojo Gedimino prospekte, na ten prie Katedros ir net mums pamojo….
- Hm, – pasakė Zefas. Koks dar katinas?
- Tikrai. Ten toks žmogus apsirengęs katinu vaikams dovanoja kažką ir mums pamojo, kai aš jam mojau…, - Meškutė buvo rimta.
- Važiuojam žiūrėt katino, - nesigilindamas sutiko Zefas.
- Bet prieš tai dar reikia nuvažiuot pas Rytį į Karolinos viešbutį, - pasakė ji.
- Gerai, - sutiko ir su tuo Zefas. Prie viešbučio Meškutė išlipo.
- Gal einam kartu?, - ji pasakė.
- Einam, - išlipo ir Zefas.
Jie ėjo automobilių stovėjimo aikštele ir Zefas jautė, kad jo kojos - keistai sunkios. Jis apsikabino Meškutę. Ji šypsojosi pakėlusi savo šelmišką, dailų veidelį į jį. Jie įėjo į viešbučio holą
- Kur čia Rytį galima surasti? -  paklausė ji. Barmenas už baro mostelėjo ranka.
- 12 kambarys.
Jie ėjo apytamsiu koridoriumi ir Meškutė sustojusi pabeldė į duris. Garsas, kažkodėl, buvo labai silpnas ir viduje, greičiausiai, jo neišgirdo. Durų neatidarė. Tada priėjo Zefas ir pabeldė kumščiu kur kas stipriau. Nežiūrint to, garsas buvo beveik toks pat silpnas ir duslus.
- Tiek to einam, - jis pasakė, nes jautė, kad šiame viešbutyje jam baigiasi kantrybė.
- Kas ieškojo?, - šūktelėjo barmenas pavymui.
- Petras, - negalvodamas ištarė Zefas ir pats krūptelėjo.
- Reikia nusipirkti kažko atsigerti, - pasakė Zefas jų automobiliui judant Gedimino prospektu.
- Jau nėra katino, – dairydamasi liūdnai pasakė Meškutė.
Jie sustojo prie mažos parduotuvėlės “Totorių” gatvėje ir sustoję užėjo į ją. “Alaus negersiu”, - pagalvojo Zefas, matydamas kaip Vriglis kraunasi alaus butelius. Tikrai, jis jautė lyg būtų apsivalęs ir nenorėjo savęs teršti alkoholiu, cigaretėmis ar tiesiog keiktis. Jautė kažkokią ramybę ir nenorėjo jos prarasti. “Dobra woda” perskaitė jis ant butelio.
- Čia su burbuliukais, ar be?, - paklausė jis kažkokio salės tvarkdario.
- Su, - sako jis.
Tačiau kasininkė paaiškino, kad be.
- Tai duosit jūs man su burbuliukais ar ne…, - pyktelėjo Zefas eidamas link lentynos.
Vriglis šypsojosi, žiūrėdamas kas vyksta.
Jie sėdėjo centre, kavinėje. Zefas buvo užsisakęs arbatos su citrina, Meškutė kavos, o Vriglis plempė alų.
- Ko negeri alaus?, - paklausė jis Zefo.
- Nėra noro, - jis atsakė.
Buvo kažkaip ramu. Meškutė vartė kažkokį laikraštį lyg ko ieškodama. Zefas paėmė jį iš jos ir pervertė. Tai buvo nežinomas, mažo tiražo laikraštis. Jis atkreipė dėmesį į paskutiniame puslapyje išspausdintą kryžiažodį, simbolizuojantį tarsi besirangančią upę, kurios žiotyse nupieštas stilizuotas, iššieptas velnio snukis su ilgu, riestu liežuviu – atseit, išspręsk kryžiažodį ir prieisi prie jo. Zefas numetė laikraštį, bet Meškutė jį pačiupo vėl ir įnirtingai vartė. Tai kažkodėl nervino Zefą.
- Ko ten ieškai, mesk tu jį, - bandė jį atimti.
Tačiau ji nutarė spręsti kryžiažodį.
- Ar nežinai, kuri upė pasaulyje ilgiausia?, - paklausė Meškutė smalsiai žiūrėdama į Zefą.
- Ne, - pyktelėjo jis. Dar tik trūktų, kad ji tą kryžiažodį išspręstų.

Palikę Meškutę, jie išvažiavo iš centro ir judėjo link Antakalnio.

- Sustojam, reikia truputį išgert alaus, - pasakė Vriglis.
Jie sustojo automobilių stovėjimo aikštelėj prie Petro ir Povilo bažnyčios.

- Šiandien gi Rusijoj prezidento rinkimai.., - staiga prisiminė Zefas gerdamas “Dobra woda”. Vriglis nieko neatsakė stebėdamas kažką automobilių sukimosi žiede. “Kad tik Jelciną perrinktų”. - pagalvojo Zefas. Reikia kažką daryti… Melstis čia dabar ar ką… Gal jau kas nors žinoma… Reikėtų paskambinti Fortenskiui. Jis turėtų viską žinoti apie tai. Staiga Vriglis šoko užvedinėti mašiną

- Kas darosi?!, - šūktelėjo Zefas.

- Reikia pašnekėt su vienu…, - Vos neatidarytom automobilio durelėm jie išlėkė į žiedą vydamiesi kažkokią mašiną. “Štai ir galas…”, – Zefą smelkė šaltas ir drėgnas panikos jausmas. Jautėsi lyg atsakingas dėl to, apie ką prieš tai galvojo ir manė, kad turi suspėti su kuo nors pasidalinti. Be to, “Kritusiuose angeluose” pagrindiniam herojui blogai baigėsi...

Nežiūrint to, labiausiai tikėtina, kad atsiliepė vakarykštis girtuokliavimas. Jis palietė savo kaktą - ir keista - nieko nepajuto.

Jie sėdėjo mašinoje prie Zefo namų ir Vriglis, žiūrėdamas į mėlyną, vasarišką, baltais debesėliais nusėtą, pavakario dangų, paklausė:

- Kaip manai tas dangus - virš Nidos?

- Na šitas, tai, matyt, ne - per arti, bet manau, kad kažkas panašaus turėtų būti ir virš Nidos, nes ten visą laiką - saulė.

Ir muzika, kurios jie klausė.


“It’s autumn in my heart again
And a little bit of hell in my soul
I’m looking for a place to go
Where all my devils won’t have a ball

I take my head high above the clouds
Off the ground and far away from doubts
Where the world below looks pale
And where the right way is just a narrow trail”



spauskdouble

2007-06-15 12:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-03 20:02
Si bilė Sibire
muzika muzika.
ačiū už.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-20 00:45
Vai
Vai
hm. asmeniškai buvo kiek nuobodoka. vieni epizodai sudomina, kiti priverčia nusižiovauti. sakyčiau, kad gana realistiškas teksto stilius - monotoniškas, o prasidėję filosofavimai su tokiais giliai žodžiais kaip absurdas, prasmė, egzistencija ir t.t. - gana, ar net labai paviršutiniški. bet galbūt  tai buvo toks užmanymas. visgi, aš taip pat labai sveikintinu pavadinčiau teksto estetikos ir jausmingumo gimimą/gaminimą. tiesa, čia gal jau subjektyvumai, tačiau kai kur toji romantika pernelyg šokinėjanti su tuo, ką pavadinčiau estetiška proza... ypač angliškų tekstų eilutėse..pvz:

It may seem romantic
and that's no defence
love will always get to you

You can fly away to the end of the world
but where does it get you?

Love comes quickly
whatever you do
you can't stop falling…”
- sakyčiau, kad seilėta ir pan.

bet.

Live your life learning
and working alone
Say this is all you want
but I don't believe that it's true
- va čia yra good. ir tai žodžiai, tokie kontrastingi iš vieno teksto dainos! sakyčiau, čia yra tam tikra mano laikytina aliuzija į viso teksto suskeldėjimą.

ir visgi, užbaigsiu pasikartodamas, kad teksto monotonija, čia turbūt stiliaus kaltė, yra didžiausias peilis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-16 21:17
pieva yra Jeržio
Lenkiu šviesią galvą prieš tokios kruopščiai suplanuotos kelionės laiku organizatorių (-ę). Žinoma, gramatinių klaidų, siužeto paviršutiniškumo spragų - jūra, bet pastangos sukurti jausmą - sveikintinos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą