Misija V - Atlantida.Katakombos.

Atsipeikėjusią po sprogimo Juurgi Maarg pirmą kartą gyvenime keliom akimirkom apėmė baimės jausmas, kai atsimerkusi ji aplinkui išvydo akliną tamsą. Tačiau netrukus akyse šiek tiek prašviesėjo ir Juurgi suprato atsidūrusi seniai apleistuose požemiuose, kažkokioje salėje, kurioje tamsą vos vos prasklaidė silpnai raudonai švytinčios sienos. ‚Misija nepasisekė’ buvo primoji ją aplankiusi mintis, tačiau geriau pagalvojusi ji neaiškiai prisiminė šiek tiek kitokią nei paprastai kelionės į paralelinius pasaulius pradžią. Paprastai keliaujant per Vartus, viskas trukdavo vos keletą sekundžių ir ji neprisiminė nei vieno atvejo, kad po kelionės kažkas būtų netekęs sąmonės. Tuo tarpu dabar iš atsiminimų nuotrupų susidarė įspūdis, kad kelionė truko ganėtinai ilgai, be to prieš prarandant sąmonę ją apėmė keistas jausmas, tarsi laikas būtų visiškai sustojęs. ‚Laikas‘, pagalvojo Juurgi ir pažvelgė į savo laikrodį. Tačiau pažvelgus ją apėmė nuostaba. Laikrodis, pagamintas Asgarde paties Toro rankomis, specialiai pritaikytas kelionėms į kitus pasaulius, rodantis Žemės, Atlantidos ir Asgardo laiką bei datą, iki šiol patikimai tarnavęs visose jos kelionėse ir nei karto nesugedęs, buvo sustojęs.
Galutinai atsipeikėjusi Juurgi pradėjo ieškoti išėjimo iš požemių. Neskubėdama ir atidžiai besidairydama ji aptiko, kad iš salės veda trys skirtingomis blankiomis spalvomis spindintys tuneliai. Instinktyviai atmetusi grėsminga raudona spalva pulsuojantį kairįjį ir migdančiai ramia melsva spalva švytintį centrinį tunelius ji pasirinko dešinįjį blyškiai spindintį neutralia sidabrine spalva kelią. Kiek paėjusi ji pastebėjo, kad tunelis ima spindėti vis ryškiau, be to jis pradėjo po truputį žemėti. Praėjus apie valandai kelio Juurgi atsiklaupė ant kelių ir ėmė šliaužti tolyn sužemėjusiu tuneliu. Švytėjimas vis stiprėjo ir stiprėjo, kol ėmė po truputį skaudėti akis. Tunelis dar labiau pažemėjo ir Juurgi teko išsitiesti ant pilvo, kad galėtų judėti toliau. Švytėjimas pasidarė taip sunkiai pakeliamas, kad jai teko stipriai prisimerkti norint ir toliau judėti pirmyn. Pagaliau sidabrinis tunelis pasibaigė ir nusikamavusi Juurgi išropojo į požeminę, melsvai švytinčių stalagmitų menę, kurioje tekėjo požeminis upelis. Pamačiusi vandenį Juuri pasijuto labai ištroškusi ir atsiklaupusi rieškučiomis pasisėmė vandens ir godžiai atsigėrė. Numalšinusi troškulį ji nuopojo į menės gilumą ir atsirėmusi į stalagmitą iš nuovargio užsnūdo.

***
Tyrimų stotis. Miške iškirstoje laukymėje stovi kelios gyvenamosios palapinės ir pagrindinė tyrimų bazės palapinė. Į laukymę įžengia Juurgi. Visur ramu, miške nutilę visi gyvūnai, vėjas nurimęs, negirdėti jokio garso. Mirtinoje tyloje Juurgi eina prie pirmosios palapinės. Net judėdama Juurgi negirdi jokio garso, atrodo tarsi žengtų ne žeme, o pakilusi virš jos per keletą centimetrų. Dirsteli palapinės vidun – tuščia, vienintelis ženklas rodantis, kad čia kažkieno gyventa yra truputį sujaukta patalynė, visa kita idealiai tvarkinga. Juurgi eina prie antrosios palapinės – tas pats, niekur nematyti nei gyvos dvasios. Nors ir negirdėti jokių garsų, einant prie pagrindinės stoties palapinės darosi nejauku. Be jokios aiškios prižasties netikėtai apima keistas nerimo jausmas, nuojauta, kad netrukus atsitiks kažkas baisaus. Kuo labiau artėja prie centrinės palapinės tuo labiau tas jausmas stiprėja. Prieina palapinę, atrodo širdis tuoj iššoks, įtampa pasiekia kritinę ribą, bloga nuojauta staiga dar labiau sustiprėja...

***

Išmušta šalto prakaito Juurgi prabudo. ‚Ačiū Dievui, kad tai tik sapnas, nors ir labai realus’ pagalvojo ir nuėjusi prie upelio šaltu vandeniu nusiprausė veidą ir kuriam laikui pamiršo labai realų sapną.
- Ką gi, laikas judėti toliau, - ištarė ji sau ir apsidairiusi po uolinę menę pamatė vieną sidabrine spalva ir vieną melsva spalva spindinčiomis sienomis tunelius. Tačiau priešais sidabrinį tunelį ji pamatė ir tai kas ją pradžiugino. Ji pamatė pirmuosius pėdsakus, kad šioje menėje lankytasi kažkokių protingų būtybių. Tai buvo transportinio karučio bėgių juostos pradžia.  Priėjus arčiau Juurgi viduje tarsi kažkas krustelėjo. Tokius bėgius ji jau kažkur buvo mačiusi, tik niekaip negalėjo prisiminti kur, o po akimirkos »déjà vu» jausmas pranyko. Nusprendusi, kad jai tik pasirodė Juurgi nuėjo bėgiais, tikėdamasi rasti išėjimą iš šių požemių, tačiau tik nuėjusi gerą galą kelio suprato klydusi, bėgiai pasibaigė rūdos kasykloje su vieninteliu išėjimo tuneliu, tuo kuriuo jinai ir atėjo. Kasykloje ji pajuto žymiai stipresnį »déjà vu» jausmą, tačiau vis dar negalėjo prisiminti kur ir kada buvo visa tai mačiusi anksčiau. Tarsi kelionės į šį paralelinį pasaulį metu kažkas jai būtų iškirpęs dalį prisiminimų. Staiga, vos tik Juurg apsisuko ir norėjo grįžti tuneliu atgal kasykla prisipildė migdančiųjų dujų ir akimirksniu užmigusi Juurg parkrito ant šaltų kasyklos grindų.