Liepsnoje šoka demonai aprengti medumi,
Matau jų veidus spalvotus kai užmerkiu akis.
Neprisidengus neviltis mūsų laivus skandins,
Kaskart nuskendę lipsime basom į krantą,
Atsigręžę žiūrėsim į degantį vandenį,
O po to bičių avilius išdraskę aprengsime demonus.
Vėliau mes patys prausim veidą kelio dulkėm
Ir vaikščiosim žeme praradę viltį plaukt.
Kiekvieną žingsnį spalvoti demonai lydės,
O ta žuvelė, tūnanti giliai, pravils nuogu balsu –
Likimas, sako, ir jokio laiko čia nėra.
Ir šnabžda ji sukandus žvynus dantimis –
Štai laivas – lipk. O demonai iš paskos seka.
Juk žino ta žuvis – laisva nebūsiu
Ir skęstančiose bangose pravirksiu meilės ašara.