Pereiti upę 4.

Upė tebebuvo pilna - nuo kranto ligi kranto. Ir taip per visą ilgį - kiek matė jo viena sveika akis. Jis žinojo, kas plaukia ta murzina, bevarde upe. Tiksliau, ne plaukia - juos neša srovė.
Kaip šapus.
Kaip gličius, pažaliavusius rąstus.
Retsykiais, užkliuvę už tilto nuolaužų, jie niro gelmėn, tuoj pat vėl kilo ir nerangiai spraudėsi tarp kitų.
Savi ar priešai?
Visi buvo vienodi - išpampę, pliki, sumaitoti.
Karo lavonai.
- Eime,- pasakė kareivis, kuris gulėjo ir žiūrėjo į dūmais užgožtą erdvę.- Vaizdas čia velniškai prastas.
- Taip,- pritarė kitas.- Vaizdas netgi prastesnis nei per karą.
Jie nusileido nuo skardžio ir nuklibinkščiavo palei srovę.
Temo ir sunku buvo įžiūrėti: su šautuvais jie ėjo ar be jų.
Tiesą sakant, žiūrėti nebuvo kam - ką tik buvo pasibaigęs karas.