Prerijos

Aš pažinojau Salę pusę savo gyvenimo. Mes kartu žaidėme stalo tenisą mano garaže ir kartu eidavome maudytis per vasaros karščius. Be abejonės, su mumis visada būdavo dar keletas draugų, bet tai nieko nekeičia. Aš pažinojau Salę pusę savo gyvenimo, nuo pat tada, kai su tėvais atsikraustėm į šį tykų, dievo užmirštą užkampį. Kaip ten sakoma? Čia niekada niekas nevyksta, nebent tu ką nors nuveiktum.
Salė atėjo pas mane prieš tris valandas ir aš turėjau bemat tekinas bėgti ledo. Viena jos veido pusė priminė šlykštų keptą obuolį. Kita bejėgiškai tirtėjo, kai ji nesusivaldžiusi pravirko. Man nereikėjo klausti, kas atsitiko, nereikėjo išvis prasižioti. Geriausia būtų buvę tiesiog nuleisti automatines garažo duris jai tiesiai prieš nosį vienu nuotolinio valdymo pultelio, kurį buvau pasidėjęs ant kelio, spustelėjimu. Bet viskas įvyko pernelyg staiga, aš netekau pusiausvyros, nuvirtau nuo taburetės, o Kuperio „Prerijos“ išslydo man iš rankų.
Pradžioje Salė neverkė, tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane. Vienos akies vokas buvo toks išpurtęs, kad ji beveik negalėjo prasimerkti, tuo tarpu kita didelė, mėlyna akis stebeilijosi į mane beviltiškai, tačiau ir su nebyliu kaltinimu. Ji tarytum sakė man: „Tai tavo kaltė, Mati. Tai tavo kaltė, Mati. Tai tavo kaltė, Mati“ ir taip be perstojo.
Paskui jai prasidėjo tikas, pažadinęs mane iš išgąstingo sąstingio. Sveikosios, nesumaitotos veido pusės raumenys pradėjo nevalingai susitraukinėti ir mane apėmė pasišlykštėjimas. Ranka nesąmoningai pagraibiau nuotolinio valdymo pultelio, ir tik tada susivokiau, kad jau per vėlu.
- Prisėsk, atnešiu ledo, - sumurmėjau ir dingau.
Man grįžus ji vis dar neverkė, tačiau kaltinantis žvilgsnis iš jos subjauroto veido jau buvo dingęs. Padaviau į virtuvinį rankšluostį suvyniotų ledo kubelių saują ir nenatūraliai nusišypsojau. Stengiausi pasirodyti globėjiškas, o pasirodžiau veidmainis. Manau ji tai suprato, nes kai vėl pakėlė į mane akis – vieną akį – kairioji, nukentėjusi veido pusė slėpėsi po rankšluosčiu, ji pravirko.
- Sale, mažyte, nereikia, - sumurmėjau ir apkabinau ją per pečius.
Ji šniurkščiodama įsikniaubė į mano petį ir aš pajutau kaip šaltis smelkiasi į mano kaulus. Akimirką maniau – nesusiturėsiu ir atšlysiu. Eina ji velniop, apgailėtina Salė. Tačiau tik stipriau ją priglaudžiau.
- Ramiai, ramiai, - kartojau. – Viskas bus gerai, viskas bus nuostabu.
Vienintelis dalykas, apie kurį tuo metu sugebėjau galvoti, buvo mintis, kad tik atsikratyčiau jos iki ateis Fredis ir mes mausime kur nors jo neseniai suremontuotu sedanu. Prisiminiau, kad Fredis perdažė jį ryškiai raudonai ir man pasidarė dar liūdniau. Norėjau, kad Salė niekada nebūtų čia įžengusi, norėjau pas Kuperį, atgal į prerijas.
O žinot, kad prerijoms vardą davė prancūzai. Pats žodis prancūziškai reiškia „pievas“. Nuostabu, tiesa?
Nuo tos minties beveik apsiverkiau.
Tada ji pasakė:
- O dieve, Mati, aš atsiprašau.
- Ne, Sale, tu nekalta, tu nekalta, - aš norėjau vėl ją apkabinti, kad tik nereiktų žiūrėti į sumuštą veidą.
Tačiau Salė kaip žinodama atšlijo, pasitraukė per kelis žingsnius ir suklupo ant grindų. Aš šokau jai į pagalbą, bet ji sustabdė mane bejėgišku rankos mostu.
- O, Mati... – išlemeno ji.
Mane apėmė įniršis.
- Tai Polo darbas? – iškošiau.
Ji nieko neatsakė, pečiai tirtėjo nuo nebylios raudos.
- Ar Polas taip tau padarė? – paklausiau.
Salė vis dar nepakėlė akių, bet kelis kartus neužtikrintai linktelėjo galva.
- Jis namie?
Ji vėl linktelėjo, šįkart rimčiau.
- Lauk manęs čia, - pasakiau, jausdamas, kaip kraujas muša į galvą. – Sale, supratai? Niekur neik.
Ji vėl linktelėjo. Aš jau buvau kieme, kai pagalvojau, kad su tuo asilu Polu galime prasilenkti. Jei jis pamatytų ją mano garaže – nežinia ką gali padaryti. Todėl grįžau ir uždariau garažo duris, prieš tai liepęs jai eiti į namą ir pažiūrėti televizorių. Taip pat maždaug paaiškinau kaip rasti vaistinėlę. Detales teks išsiaiškinti pačiai.
Tikėjausi, kad Fredis užtruks.
Polas sėdėjo svetainėje, gėrė dietinę kolą ir žiūrėjo pramoginių šokių čempionato įrašą.
- Sveikas sveikas sveikutis, Mati, - pasisveikino jis.
- Neturiu laiko, - mečiau.
- Kam? – nusistebėjo Polas.
Atrodo tik tų jo žodžių ir trūko, kad aš visiškai pasiusčiau.
- Tu... sušiktas... idiote...
Maurojau dauždamas jį į sieninę spintą. Polo veidas apniuko, jis bandė priešintis, bet mano jėgos tarsi padvigubėjo. Eidamas čia nenorėjau jam vožti, galvojau trupindamas Polui nosį. Norėjau tik pašnekėti, paskui kelis kartus spyriau į kiaušus ir nubėgęs į virtuvę atsinešiau kečupo.
Polas gulėjo ant grindų susirietęs dvilinkas.
- Šūdo tu gabale, - pareiškiau, švirkšdamas jam ant galvos kečupą.
Dar buvau radęs ikrų pastos.
- Ar jau visai gėdos neturi, - piktinausi, trindamas pastą į plaukus.
Man baigus, Polas gulėjo inkšdamas kečupo ir savo kraujo klane. Tas vaizdas visiškai mane išsekino. Staiga supratau, kad visiškai nesvarbu, ar Fredis atvažiuos anksčiau ar vėliau sutarto laiko. Linksmintis vis tiek nebeturėsiu jėgų. Paskui man į galvą atėjo, kad rytoj tikriausiai negalėsiu pakelti rankų aukščiau sumauto jūros lygio. Nusikeikiau.
Visai be jėgų ir be nuotaikos žnektelėjau ant sofos. Polas tyliai kažką burbuliavo, poros ekrane žvitriai sukosi... Susiėmiau rankomis už galvos ir pagalvojau apie Salę. Tada apie ryškiai raudoną Fredžio sedaną ir nebevaliojau sulaikyti ašarų.
Kodėl taip visada turi atsitikti man?