Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter








    Miestą gaubė šalta ir atšiauri ankstyvo ryto tyla, retkarčiais sudrumsčiama trumpos padrikos paukščio giesmės ar šuns amtelėjimo. Vingiuotų gatvių ir tamsių skersgatvių voratinklio centre ant nedidelės, purvina akmenine siena apjuostos kalvos stūksojo niūri tvirtovė. Jos vėliavos bejėgiškai kabojo ant stiebų, slegiančios ramybės netrikdė net menkiausias vėjelis.
    Rytinius miesto vartus su tvirtovės papėde jungė neįprastai plati ir tiesi alėja, kurios šonuose vienos šalia kitos glaudėsi įvairių amatininkų dirbtuvės, smuklės ir parduotuvėlės, nekantriai laukiančios, kada į jas sugužės minios žmonių ir prasidės įprastas dieninis miesto gyvenimas. Tačiau šią ankstyvą valandą ryto idilę trikdė tiktai monotoniškas žirgo kanopų kaukšėjimas į šaltą grindinį. Keletas miesto sargybinių, tingiai pasirėmusių ant iečių, pakėlė galvas ir nužvelgė vienišą raitelį. Jis dėvėjo platų tamsiai rudą gobtuvą ir jojo nuleidęs galvą, tačiau iš atšiaurios, bet tvirtos laikysenos ir prie balno kabančių gerokai nusidėvėjusių ginklų buvo aišku, kad šis žmogus matęs ne vieną mūšį. Vienas kitas sargybinis pagarbiai linktelėjo galva.

    Raitelio žvilgsnis nuslydo beveik tuščia alėja ir palietė tvirtovės bokštus. Daugiau kaip prieš metus jis ta pačia alėja jojo vartų link kartu su kitais ką tik įšventintais riteriais. Visi jie buvo jauni, arogantiški, bebaimiai, pilni noro įrodyti savo meilę tėvynei. Tapti didvyriais. Kvailiai. Kare nėra didvyrių. Į pirmą mūšį jie puolė išdidžiai pakeltomis galvomis, šaukdami tuštybės pilnus karo šūkius, mosuodami blizgančiais naujais kardais. Tik tam, kad juos pasitiktų mirtis. Realybė kirto lyg durklas į širdį: jau po mėnesio iš jų būrio gyvi išliko tik keli, ir tie pavydėjo kritusiems - kiekvieną dieną ta pati beprotybė, kraujas, beprasmiškos žudynės... Visi, kuriuos jis pažinojo, draugai, ginklo broliai, žuvo prieš akis... Greitai pergalė nesiskyrė nuo pralaimėjimo. Viena kruvina diena sekė kitą, daugumos iš jų neliko atmintyje. Tik tušti tarpai. Tačiau visą laiką širdyje degė viltis, gyvybės šaltinis – ji laukia... Tik dėl jos žvilgsnio, dėl jos šypsenos, prisilietimo buvo verta kautis, buvo verta gyventi kruviname košmare. Bet prieš savaitę atėjo žinia, paskutinis smūgis, sutrupinęs sielą...
    Prieš akis iškilo siena su masyviais geležiniais vartais. Jis žinojo, kas jo laukia viduje. Galbūt būtų buvę lengviau niekad čia nebesugrįžti. Bet tai nebesvarbu. Galbūt, kai jis ją pagaliu pamatys, sielą vėl užpildys skausmas. Tik skausmas vis dar primena buvusį gyvenimą. Bent ši žmogiškumo dalis jam dar liko. Pirmiau širdis degė neapykanta, gilia ir brutalia, tačiau ši laikui bėgant išblėso, liko tik begalinė tuštuma. Jis daugiau nebematė gamtoje pražydusio pavasario, besiskleidžiančių gėlių, žalių lapų. Nebegirdėjo paukščių giesmės, medžių ošimo. Viskas, kas liko – prisiminimai, ir tai tik padriki, nerišlūs. Ir, retkarčiais, sielos tuštumą perskrodžiantis gilus, šaltas skausmas. 
    - Stok.
    Kanopų kaukšėjimas nutrūko – žirgas sustojo prie tvirtovės vartų. Raitelis pakėlė galvą, nusiėmė gobtuvą ir pažvelgė į sargus. Šie krūptelėjo, tačiau greitai nulenkė galvas.
    - Jūsų didenybe...
    - Atidarykit vartus.
    Raitelio bejausmis ir tuščias, vos už šnabždesį garsesnis balsas privertė sargus dar kartą krūptelėti. Akimirką atrodė, lyg jie kažką paskys, tačiau apsigalvojo. Vartai sugergždė ir lėtai prasivėrė.

    Įžengus į pagrindinę citadelės menę jį tuoj pat pasitiko vyresnysis patarėjas. Nutukęs, apsivilkęs paauksuotus ištaigingus rūbus šis vyras niekad nematė tikro pasaulio. Jis nežino, kaip iš tikrųjų gyvena jo pavaldiniai. Vargu, ar jis bent kartą per pastaruosius metus išėjo iš tvirtovės apsižvalgyti, bent užmesti akį į paprastus žmones.
    - Jūsų didenybe. Matau, žinia jus pasiekė... – Storulio balsas buvo kupinas saldžios, dirbtinės užuojautos.
    - Kur ji? – šaltai nuskambėjo per patalpą.
    Visi menėje buvę žmonės atsisuko į atvykėlį ir įsivyravo tyla. Patarėjas nervingai sudrebėjo, ant jo kaktos matėsi prakaito lašeliai.
    - Savo apartamentuose.
    Šįsyk storulio balse nebesigirdėjo veidmainystės, tik nuostabos pilna baimė.

    Štai prieš akis durys, už kurių laukia pasaulio pabaiga. Jis nežino, ką darys po to, kur eis, kaip gyvens – bet tai nesvarbu. Nebesvarbu nuo to momento, kai jo akys perbėgo pirmosiomis lemtingojo laiško eilutėmis. Tada jis verkė, liepsnojo neapykanta, tačiau ugnis, degusi širdyje ir palaikiusi gyvybę, užgeso amžiams. Viskas kas dabar liko – tai tik ši bejausmė egzistencija ir noras pažvelgt į ją paskutinį sykį.
Kumštis lėtai sugniaužė geležinę rankeną. Koridoriaus gale stovintys keli kareiviai ir tarnaitės nervingai žiūrėjo, bet nedrįso prisiartinti ar tarti žodį – jie nesuvokė, negalėjo suvokti jo vidaus. Galbūt jie mano, kad jis jaučia neviltį, skausmą. Ir jie klysta. Daugiau jo veidu niekad neriedės ašara. 
    Durys atsivėrė ir jis įžengė į taip gerai pažįstamą kambarį. Staiga mintis užgulė prisiminimų lavina: visi tie nuostabūs vakarai, nepakartojamos naktys... Dabar visa tai atrodo tolima ir miglota, nerealu. Lyg uždraustas rojus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti.
Langai, kilimas, spinta, stalas... Akys nejučia prabėgo lyg pro seną ir įkyrėjusį paveikslą, kurio kiekvienas štrichas giliai įrėžtas atmintyje. Lova. Sena, su ilgom margom užuolaidom, ornamentais papuošta medine apdaila. O ant tvarkingų, nepriekaištingai išlygintų patalų guli ji – vienintelė aiški forma, ryški figūra išskydusiame ir išblukusiame pasaulyje. Sodriai juodi tvarkingai sušukuoti plaukai lietė pečius. Veidas, ramus ir bejausmis, akys užmerktos, lyg miegotų. Lūpos... Daugiau niekada. Prieš akis iškilo deginantis žodis, juodesnis už juodžiausią košmarą, žodis, aštresnis už kalaviją, mirtinas ir negailestingas – „... nunuodyta...“.
    Realybė staiga išnyko, pasaulis žuvo tuštumoje. Tarytum pigioje dramoje ranka perbraukė jos švelnius plaukus. Ta pati ranka, kuri dar neseniai laikė priešų krauju varvantį kalaviją... Ar ji atleistų? Ar ji suprastų, kaip jis dabar, ką tai reiškia... Kiek likimų jis šia ranka nužudė? Kiek dar tuščių sielų paleido į pasaulį?
    - Pamaniau, kad norėsite ją pamatyti tokią, kokia ji  išėjo iš šio pasaulio... – raganiaus balsas, tylus ir saldus, kupinas sarkastiškos dirbtinės užuojautos, tekėjo lyg nuodai. – Gili užuojauta, savaime suprantama.
    Kerėtojo figūra tarytum vaiduoklis įsklendė į kambarį ir sustojo ties lova.
    - Ta skaudi likimo ironija... Po tiek vargo ir kovos, niekingas smūgis į nugarą. Dar kartą, giliai užjaučiu. Tačiau karas yra karas. Neabejoju, jūs suprantate: kare visiems kartais tenka aukotis, tačiau mūsų kova – dėl kilnaus tikslo...
    - Išeik.
    - Taip, taip... savaime suprantama. Atleiskite, mano prince... – raganiaus lūpomis prabėgo vos pastebima šypsenėlė – Aš tik atėjau pranešti, kad jūsų tėvas dabar norės jus pamatyti.
Metęs paskutinį gašlų žvilgsnį į jos kūną, kerėtojas kaip visada tyliai pasišalino.
    Dėl „kilnaus“ tikslo. Kilnaus tikslo... Ar tas, kuris tai padarė, irgi – dėl „kilnaus“ tikslo?..

    Sosto menė jau buvo pilna žmonių. Įvairūs skvairai, raštininkai, generolai, karštai besiginčijantys virš didžiulių žemėlapių. Per vidurį einančio raudono kilimo gale – didžiulis marmurinis sostas, kuriame viena ranka laikydamas skeptrą, kita pasirėmęs galvą sėdi karalius. Žili plaukai siekė pečius, kaktą vagojo nesuskaičiuojamos raukšlės. Tačiau akys... Jos degė kaitria, tačiau tuo pačiu stingdančiai šalta liepsna.
    Princas priėjo prie sosto ir pagal tradiciją priklaupė prie sosto, nuleisdamas galvą. Geriau tegu tėvas nepamato savo vaiko akių.
    - Sūnau! – nugriaudėjo per salę kimus, bet valdingas balsas. – Pagaliau grįžai. Mano širdis plyšta, žinant kaip tu turi jaustis. Šis įvykis mane sužeidė ne mažiau nei tave. Bet aš tau prižadu – jie už tai atsiims! Mūsų armijos dar sulygins juos su...
    Nejaugi jis nesupranta?
    - Žemėmis! Mes dar įvykdysime teisingumą, ir už ją, ir už tavo motiną...
    Motiną... Nejaugi jis nejautė to paties? Teisingumą?
    - Ne, Tėve.
    Staiga įsivyravo visiška tyla. Visų akys nukrypo į princą, lyg jis būtų pasakęs patį absurdiškiausią, kvailiausią ir beprotiškiausią dalyką. Sargybinių rankos nervingai suspaudė ietis. Tačiau karaliaus veidas iš nuostabos po truputį persimainė į užuojautą.
    - Nesupranti, ką šneki... Bet tau tik reikia pailsėti ir atsigauti.
    Atsigauti? Jo siela jau mirė. Mirė, kai jis perskaitė tą laišką. Kelio atgal nėra.
    - Kai tik pailsėsi, tai savaime suprantama, tu norėsi keršyti – toliau griaudėjo karaliaus balsas, – neabejoju, jog paskutinę dieną pats vesi mūsų karius į neišvengiamą pergalę...
    - Ne. – šaltas ir nuožmus, žodis lyg ašmenys perkirto erdvę.
Visi menėje lyg sutartinai krūptelėjo, daugumos veidus persmelkė baimės šešėlis. Pasigirdo keli tylūs šnabždesiai: „išprotėjo... to jam buvo per daug...“. Niekingi kvailiai. Tačiau šį sykį senio veidas persikreipė įsiūčiu.
    - Ne? NE?! Ar tu nori pasakyti, kad mes visą šį laiką kovėmės veltui? Jie yra priešai! Niekingi priešai! Viskas baigsis tik tada, kai aš pamatysiu jų valdovo GALVĄ prie SAVO KOJŲ. Arba jis, arba aš! Ir NEDRĮSK daugiau ištarti „NE“! Ar ne pakankamai mes dėl jų prisikentėjom!?
    Pakankamai... pakankamai prisikentėjom. Ta liepsna tėvo akyse – visų akyse – beprotybė... tas netobulas žmogiškumas. Drama be pabaigos. Generolai, karaliai, kareiviai, paprasti žmonės – lyg kvailos avys, nieko nesuprasdami, krenta nuo tos pačios bedugnės krašto. Ar tai – žmogaus lemtis? Žūti nuo savos beprotybės? Arba jis arba tu. Tebūnie.
    Kaip tiek daug sykių prieš tai, princo ranka užtruko tik akimirką kelyje iki kardo makšties ir atgal.
    Tą rytą miestą pažadino iš tvirtovės atsklidęs riksmas. Miestiečiai nerimastingai sukluso. Jie dar nežinojo, kad karas baigėsi.



2003-07-02 22:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-08-14 02:29
Odinas (gerute mergiukste)
shitas herojus bent jau problema turi (ir apie ja zino). tad kurinys siek tiek (labai mazai) geresnis uz dievo planeta.
per daug vietoves aprasymu pradzioje. be to, jeigu aprasai viska is herojaus poziurio tasko, tai beveik atrodo, kad jis miesta mato pirma karta.
gaila, kad situacija, i kuria pateko herojus, yra padrikai atpasakojama (suprantu, kad herojui skauda, bet autoriui, tikiuosi, ne?). situacija daug labiau itraukia, kai parodomas jos vystymasis.
konfliktas, kuriame isipainiojes herojus, neaiskus. neaisku, nei ko jis nori, nei ko siekia, nei ka ketina daryti. panasu, kad jis nieko nenori ir neketina. tipo grizo nusizudyti. ka gi, toks herojus niekada netiks klasikiniam siuzetui :)
taip pat neaisku ir ka jis padaro pabaigoje: nusizudo, nuzudo teva ar tik paciupineja karda? siaip ar taip, tai nera problemos sprendimas. itampa, kuria pavyko sukurti (deja, jos nedaug), taip ir neatpalaiduojama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-08-04 20:46
Peixinho
man patiko :) toks rimtas ir kazkuo patrauke :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-28 00:26
Chiquitita
geras darbas,man patiko,skaudus nebiski..bet seip nieko darbelis!ir toliau rasyk ,gali:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-22 12:12
KA
KA
Kaip pradžiai - visai neblogai. Gražiai atspindėtas vidinis lyrinio herojaus pasaulis. Patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-22 11:33
ui
ui
    Che  che :( man  nelabai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-18 22:08
nejausk nudesiu
heh:) patiko..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-09 20:38
viena skruzdėlė
na, kol nepamiršau, norėčiau pasakyti, kad kardas turi makštis, o ne makštį... mažumą supainiojai, brangusai}:)
ne, drakono nereikia. tuo labiau elfų ir vilkolakių:) šiaip didelių atradimų čia, aišku, nėr, siužetą galima nusakyti dviem sakiniais (ir tai dar viena priežastis neišplėsti teksto), bet susierzinimo nekelia, ir kaip rašykams - tai jau labai gerai;]
šiek tiek dėl kalbos. neužkrauk sakinių gausybe pažyminių ir papildinių. "Vingiuotų gatvių ir tamsių skersgatvių voratinklio centre ant nedidelės, purvina akmenine siena apjuostos kalvos stūksojo niūri tvirtovė." "raganiaus balsas, tylus ir saldus, kupinas sarkastiškos dirbtinės užuojautos". brrr, paskęst galima.
hm, užkliuvo 'smūgis, sutrupinęs sielą', 'Kumštis ... sugniaužė ... rankeną' - delnas, plaštaka, o ne kumštis. arba rankeną - kumštyje. 'nedrįso prisiartinti ar tarti žodį' - 'nedrįso' reikalauja kilmininko - 'tarti žodžio'. ir t.t., kitą kartą priekabiau paskaityk teksta;] aišku, gali to nedaryti ir nekreipti dėmesio, tada perspėk, kad aš nesipainiočiau tavo kely, - negaišiu laiko;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-04 03:27
giliaidzin
Kaip pradžiai neblogai... Ir drakono visai nereikia (nors jie man ir patinka :) ) Užtektų su raganium šiek tiek daugiau pažaist... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-03 23:08
Haldir
Na tai laukiam antro karto :) Ir idek nors koki sumauta elfa, vilkolaki ar drakona. Taip, geriausiai butu drakonas... Kuris nemirsta pabaigoje... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-03 11:18
Domas
I fantastika idejau, nes istikruju nelabai zinojau kuriai kategorijai priskirt... Ir pirmine versija buvo su fantasy elementais (na, raganius dar liko...) bet juos teko ismest. O siaip, vis gi pirmas kartas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-03 00:18
Haldir
Parašyta gražiai.Man patiko. Bet trūksta veiksmo, trūksta to kabliuko, kuris tarsi "pakabina" skaitytoją...

Ir neradau as cia jokios fantastikos...
:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą