bukais veidais mes klausomės ir plojam,
ir keliam vėliavas, ir skaitome žinias.
aš – tau, tu – man, na, o toliau – tas pats,
net jeigu neįžengsime į rojų,
net jeigu planas – tik atverti širdį,
ieškoti ten gyvenimo prasmės,
o radus konstatuoti – jie nespės
į traukinius, kurie važiuos numirti
dar šiąnakt – sukant laikrodžius atgal,
kai tamsūs dūmai virs tamsia liga,
kai šviesos mano tunelio gale
bus užgesintos, bet tikrai ne man
ir net ne dievui – ne kažkam aukščiau,
o tiems, kurie vėjuoja naktimis –
miegokit žmonės, glostykit šunis
o, buvau pasiilgus kažko tokio ir šiaip tavo kūrybos. nušoviau du zuikius ką tik :) patiko toks savitas "vėjuoti naktimis". m. nežinau tik ar reikėjo tų trijų paskutinių eilučių. gal gerai ir be jų būtų buvę,stipriau.
....tik šiandien Jus čia atradau! Tai kažkas tokio...net nežinau, kaip išsireikšti....nuostabaus! Labai nuostabios eilės. Gal esate knygą išleidęs? Būtinai įsigyčiau!:)))
Ponia Klara tūkstantį ir vieną kartą skaitė apie gyvenimo prasmės paieškas. Ji ima tikėti, kad tas veiksmas iį tikrųjų tapęs kažkuo materialiu. Ji šypsosi ir glosto šunį :)