Vasaros kaip jūros

Mano vasaros – kaip jūros: neaprėpiamos ir pilnos nuskendusių piratų laivų, kurių triumuose amžiams palaidotas auksas. Ne jaunystės metai, o vasaros laikas gražiausias gyvenime. Prieš prasidedant vasarai, žaliame gegužės žydėjime, aš visuomet godžiai traukiu į save alyvų kvapą, kuris man primena, jog baigiasi pavasaris, mokslo metai, dar vienas metų ciklas ir prasideda nesustabdomas vasaros šėlsmas.

Ką tik palijo, prie kioskelio stovintys darbininkai lūkuriuoja kebabų, o aš užsidedu naujus sportinius batelius, kaip Daglas iš „Pienių vyno”, ir lengvai lyg pūkelis skuodžiu per šlapią žolę. Vasarą gąsdina tik vabalai, didžiuliai, įvairiausių spalvų, keisti ir nematyti. Iš tiesų aš jais slapčia žaviuosi, bet išlaikau pagarbų atstumą.

Visada žavėjausi ir žemuogėmis, suvertomis ant smilgos. Tai atrodė man toks nuostabus vasaros simbolis ir atributas, beveik kaip Brėdberio „Pienių vynas“. Kvaili tie, kurie mano, kad knygų skaitymą derėtų palikti mokslo metams. Niekaip nesutinku. Prisimenu save mažą, o vėliau ir jau kiek paaugusią, išsidrėbusią žolėje, kaime pas močiutę, su knyga rankose. Kartais taip ir praleisdavau visą dieną. Nereikėdavo nei miesto šurmulio, nei ledų ar kitų vaikų kompanijos, užtekdavo knygos. Aplink zvimbdavo bitės, tolumoje baubė karvės, nuo obels karts nuo karto bumbteldavo koks obuolys. Vėliau ne tik skaičiau, o ir pati bandžiau rašyti. Norėjosi įamžinti tas nuostabias žydinčias vasaras, ne tik išsaugoti jas savo atmintyje, bet ir suteikti joms materialų kūną, kad ir trapų – popierinį.

Mano vasaros talpios. Daug svajonių ir ambicijų. Laivelių plukdymas upeliu, tikintis, kas iš Sėmenos į Nemuną, iš Nemuno į Baltijos jūrą, o iš Baltijos gal net į pačią Ameriką… Ne visai įprasti mergaitei norai pranokti berniukus žaidžiant krepšinį, bėgant tolimas distancijas, darant triukus dviračiu. O vėliau – pirmosios meilės, vakarėliai, paaugliškas maištavimas. Ir galiausiai – suvokimas, kad jau lyg ir turėtum būti suaugęs žmogus, kad ši vasara – paskutinė, kai dar esi moksleivė. Tokios tos vasaros – kaip jūros. Kartais ramios, o kartais audringos, galinčios nuskandinti ir išmesti į krantą kartu su visais paskendusiais lobiais. Ir niekada nežinai, ko iš jų tikėtis, bet visada nekantriai lauki.