Ekrano garbintojai

esu patalpinta tamsioje tvankioje patalpoje
mane verčia garbinti prieš mane esančią dėžę
ir aš nuolankiai spoksau į ekraną,
iš jo sklinda šviesa ir lengvas tylus urzgimas
man net kyla įtarimas, jog
dėžė yra gyva

miklūs pirštukai šokinėja klaviatūros laiptais
mintys kažkur klaidžioja
žvilgsnis nukrypsta pro langą,
išsekintas ilgo vaikštinėjimo
virtualiose svetainėse, kur
bandau užpildyti tuštumą,
o tuštumos dėmė vis plečiasi plečiasi
baudžiasi mane paryti
(tuo įnirtingiau beldžiu į klaviatūrą)

šaukiuosi pagalbos, tačiau aplinkui
vaikšto plastmasiniai žmonės,
jie neturi net tuščio vidurio, kuris
gaustų vėjyje ar kuriame galėtų
susisukti siela

o tas tikrovės ilgesys
o tas tikrovės ilgesys
tėra tik išpera laisvės jausmo
paukščiai irgi miršta nelaisvėje

manęs nėra daugiau už kanarėlę
ar vanagą manęs nėra daugiau už žolę
ir vapsvą manęs nėra daugiau už gluodeną
rasą manęs nėra daugiau už rūką
nėra daugiau už išsisklaidžiusį

pakeliui į miestą

šalia kompiuterio kvepia kava
kvepia kava, o dėžė urzgia:
kas akimirką į jos nasrus metu
gabalėlį sielos mėsos - - dėžė yra gyva,
gaunu įsitikinti: kaip ir visos gyvos būtybė
ji yra nepasotinama

štai kėdė, ji nieko nereikalauja,
žmonės ją tik zulina, kol pradeda blizgėti,
o paskui vis tiek zulina zulina tol,
kol nusizulina, TODĖL:

Skelbiu žūtbūtinę kovą:

lopinėlis po lopinėlio užsiimu
virtualios tikrovės naikinimu