Hobby, matrasai...

Čiužinys- nė prie ko. Tik jis mane nervina. Kodėl taip dažnai pasitaiko tokie panašūs čiužiniai? Įsimylėjusia merga lengviau atsikratyti.
Gali nesidulkinti, bet juk turi miegoti.
Kiek tokių dryžuotų čiužinių reikia sustatyti, kad kulka nepereitų?
- Kiek jų reikia? - šaukiu.
- Ko, aukseli? - mieguistas balsas pasigirsta nuo čiužinio.
Visai užsimiršau. Ne vienas. Nors taip norėčiau tą moterį pastatyti anapus dešimties dryžuotų čiužinių. Jeigu nepavyks, - anapus penkių. Ir, mažinant čiužinių skaičių, eksperimentui pasirinkti kitą bobą.
Moterys mane vimdo, kaip ir čiužiniai.
Bet negaliu atsisakyti nei vieno, nei kito.
- Šūdas...
Susuku moterį į čiužinį. Ji porą kartų vangiai spiria koja ir kažką lemena. Gėrėm daug. O, juk ne visi moka. Apskritai, moterys... Kokio velnio?
Atidarau balkoną, pakeliu susuktą čiužinį. Turinys aprimsta. Aprimstu ir aš. Kyšo galūnės ir galva.
Bronzinis įdegis ant kojų nublanksta. Išblukusios kojos su mėlynomis vagelėmis. Neaišku, kada depiliuotos. Plaukeliai...
Tiek to... Padedu ritinį ant žemės ir pristumiu dar vieną „matrasą“. Suvynioju išblyškusias kojas.
Man reikia įrudusių  atsikišimų. Tų, kurios, naudojasi soliariumu, ir blizga... Lieka pėdos, veidas ir nukarę plaukai. Šaučiau, jei prasižiotų. Pirma, prie plaukų, o po to, į pėdas. Bereikalingas švaistymasis, tačiau labiausiai norėčiau sutrupinti jos ...  plokštumas, kuriomis ji eina. Padus.
Bet iš pradžių turėčiau šauti į smilkinį. Padai po to...
Išsikviečiu Petką. Mašina sustoja prie įėjimo ir atveria užpakalines dureles. Žinau, kad Petka, pasirėmęs į kapotą, rūko. Nešti sunku: Du čiužiniai – tai –ne vienas. Bet Petka sugeba nenustebti ir įtalpinti:
- Kulkšnytės aristokratiškos, - lyg ir atsainiai pagiria, - Girulių kryptim, tik šiek tiek toliau?
Linkteliu galva, tik prašau sustoti prie artimiausios gėralinės. Petka supratingai sustoja, ir aš apsiginklavęs dviem brendžio buteliukais, jaukiai išsidrebiu sėdynėje.
- Atostogos? - mandagiai teiraujasi vairuotojas.
- Taip, - užsimerkiu, bet tuoj atsipeikėju:
- Kokios atostogos? Šiaip pora laisvų dienų...
- Aha, - atsidūsta Petka. Žmogus, kuris visada viskam pasiruošęs. Tikras inteligentas. Mandagus bendravimas, matyt, yra veiksmingiausias Petkos ginklas. Tik dėl to jis toks nepamainomas.
Patogiai ir atokiai įsitaisau kopose. Atsisuku brendžiuko butelį. Net nėra reikalo dirsčioti į matrasų suktinį pliaže. Tradiciškai pasveikinu Petką:
- Nori? Už eilinį k...
- Tik gurkšniuką ir važiuoju, - atsidūsta, - kaip pasiilgau atostogų...
„Tai ir važiuok, o aš dar pasiurbčiosiu“.
Petka dingsta nepastebimai, tik aš pripratęs ir tuo paslaptingumu nebesistebiu. Ne dėl to aš čia. Paskutiniu metu atradau savo hobį. Stebėti merginas matrasuose. Nesuper, bet vis geriau už drugelių kolekcionavimą.
Atsibudusios jos visos nykiai vienodai elgiasi. Bet man įdomios detalės.
Jas pažadina gelbėtojai, atėję į darbą. Pirmą sekundę jos susitraukia, po to dešimt – raivosi. Paskui tarsi pašoka, tai yra, atsisėda čiužinyje, kuris jau išsilaupęs į šalis, bando pridengti savo nuogumą rankomis ir... pradeda klykti.  O po to vėlgi, priklausomai nuo gelbėtojų. Kaip jie jas nutildo, aptūloja (nepaprastai įdomu jas stebėti aprengtas tuo, kas gelbėtojams pasitaikė po ranka) ir išsiunčia namo. Ne viską galiu girdėti iš savo vietos. Bet elgesys panašus, tik šis tas skirtingo, priklausomai nuo gelbėtojo. Gal, kartais,  ir šiek tiek nuo merginos čiužinyje.
Aš joms nieko nepalieku. Tik čiužinys. Drapanas ir rankines atiduodu Petkai. Kaip jis tai realizuoja, ne mano reikalas.
Man patinka stebėti. Patikdavo. Po truputį pradeda atsibosti. Tik dar nesusiradau naujo hobby.