Spengimas paradokso

O Jūra laivais
apsivėlė –
baltas juodvarnis
dugnus jų kapojo.
(Ir netikėjo nieks pasakom
urnų,
kai po metų jos prašė tik
oro) --

Jūroj mirkstantys akmenys
verkia –
ant akių skarmalai plevėsuoja…
Sustot, pagailėt paukščio
prašo,
bet dugnus ir toliau jis
kapoja.

Baltas juodvarnis –
argi taip būna?
O gal plunksnos –
tik pabalęs šešėlis?..
Paukštis keistas jis –
nieko neklauso,
o ir Jūrą laivais
jis apvėlė --