Tėvas Maris *

Per pagrindinį zakristijos langą Maris matė savo sodą. Mažas jis tebuvo. Gal tik kokių 20 su 20 metrų. Bet jaunam klebonui užteko, jam nieko daug nereikėjo. „Sąlyginai didelis sodas sąlyginai jaunam klebonui“ – mėgdavo juokauti jis. Tačiau puiki Mario vaizduotė leido jam šį mažą, apžėlusį sklypą paversti širdžiai mielu kampeliu.

      Miniatiūrinis labirintas, gyvatvore sutvertas, driekėsi nuo durų iki mažo fontanėlio, kuriame Marija laikė vazonėlį, išdabintą baltomis orchidėjomis. Fontanas neveikė, nebėgo vanduo, nes nebuvo pro kur jį leisti. Sovietmečiu čia stovėjo Stalino monumentali, 50cm. aukščio skulptūra. Iš jo viduriniojo piršto sroveno pažaliavęs nuo sodo floros vanduo. Bet kai 1995 m. Maris tapo naujuoju klebonu, pakeitė čia iš esmės viską. O pirmas darbas buvo atnaujinti fontanėlio apdailą ir skulptūrą, kuri svaidė aplinkiniams nepadorius gestus. Jis surinko visus miestelio nekomunistus, kurie jo poelgiui pritarė, ir nukėlęs ūsočių pastatė mažą Mariją. Gėlių vazoną jis pats savavališkai įtaisė į rankas, nes ji stovėjo ten viena ir graudino jo širdį savo liūdnu žvilgsniu. Jis įsivaizdavo, kad šventoji moteris pageidauja kažko gražaus ir mielo, kad nebūtų taip nuobodu kiurksoti ant neveikiančio fontano. Radęs mamos jam paliktą vazoną su gražiom gėlėm ant krašto, jis nusprendė, kad mergelei tiks ir ši pramoga. Vis tiek jis neketino iš čia kraustytis, tad mamos palikimas, atrodo, buvo gavęs puikią vietą realizuoti savo grožiui.

    Atvykęs jis taip pat rado dvi pasvirusias obelis. Matėsi, kad buvęs klebonas jų visai neprižiūrėjo. Maža to, jų kamienai buvo gerokai išgraužti baisinga rūgštimi, nes jei jie būtų turėję širdis, būtų pametę jas pro žiojėjančias angas. Pagailo Mariui ir tų dviejų sodo gyventojų, tad susiradęs kelis tvirtus stagarus, parėmė jais obelis. Surišo jas abi vieną su kita ir tikėjo, kad po kurio laiko sutvirtės ir teiks malonumo į jas žiūrint. Ilgai jis jas taip globojo ir prižiūrėjo, bet tos išdavikės ėmė ir visiškai nudžiūvo. Maris apšlakstė jas švęstu vandeniu ir palaimino išeinančias paskutinėn kelionėn. Tada pasiėmė gerai išgaląstą pjūklą ir jas nupjovė. Sukapojo ir suštabeliavo rūsyje penkiomis eilėmis į viršų. Tačiau kiaurymė, atsiradusi jų vietoje, gadino sodo galo vaizdą. Tad šeštadienio turguje susirado nebrangias obelaites, kurias jau buvo paauginęs Antanas, ir įkasė žemėn. Po pusmečio, kai jos sužaliavo, pasikabino tarp jų hamaką, kuriame kurdavo šventinius pamokslus.

    Kur ne kur pasėtos samanos skleidė miško aromatą, o sudygusi neaukšta žolė rytais kvietė kleboną po ją pabraidyti. Taip jis ir darydavo. Išeidavo rytais su kakavos puodeliu ir basas vaikščiodavo po ją kvėpuodamas žalumynais. Baisiai jis mėgo taip daryti. Dažnai praeidami į darbą jį kalbindavo vietiniai parapijonys, bet jis tik pasisveikindavo su jais ir mintimis vėl grįždavo prie savo įprasto atsipalaidavimo.

    Nors jis į pasaulį nežiūrėjo materialiomis akimis, tačiau mėgo grožį. Mėgo gamtos teikiamas dovanas, kurias galėjo pamatyti ir užuosti. Už viską labiau jis mylėjo gėles, medžius ir viską, kas kėlė širdžiai malonius vaizdus. Todėl kai tik pamatė, kad naujajame jo kieme takeliai išdėlioti marmurinėmis plytelėmis, jis kaip tik galėdamas greičiau jas iškasė ir ištraukęs vargšus sliekus, paleido juo į pievelę. Plytelių vietoje jis dailiai sukasė žemę ir ją užželdino savo mėgstamiausia žole.

    Aplink fontaną jam visą laiką trūko kažko, kas galėtų pagyvinti vaizdą. Tad vieną popietę, vaikščiodamas aplink jį, Maris sugalvojo, kad prie nuostabios floros jam dar reiktų ir faunos. Tik gyvų jis niekaip negalėjo įsigyti, nes aplinkiniai kaimynai jo nesupras. Jie juk patys vos gali išlaikyti savo šunėkus. Tai kaip atrodytų jo mažame sodelyje besigananti stirna? Ne, ne, to jis sau negalėjo leisti. Tad apsilankęs pas miestelio dailidę/ tautodailininką, jis paprašė, kad jam išdrožtų dvi mažas stirnytes ir gražų rudą šunį. Paklaustas, kaip tas šuo turėtų atrodyti, klebonas atsakė „Taip, jog nesuėstų mano stirnų“. Gavęs tokį atsakymą, dailidė jam išdrožė „dvarnešką“.
    - Šitas tai jau tikrai jų neužpuls, - nusijuokė tas, - galės kurmius kieme gaudyti.
    - Tu pats kaip kurmis Petrai. Ačiū ir telaimina tave dievas, - tai pasakęs Maris buvo benueinąs, bet gobšuolis dar išdrįso jį sulaikyti.
    - O ar pasaitėlio nereikės, tėve? Išdrožčiau jį jums, bet kad visai jau biednas aš, visai jau nusigyvenau. Nebėr nė už ką savo vaikelių...
    - Te, imk tuos kelis litus už darbą. Ir nereikia mano to pasaitėlio, vis tiek išdrožei tokį šunį, kuris savo kojom net ir gyvas būdamas paeiti nesugebėtų. Atrodo, kad turėtu tik keturias letenas be kaulų, - šį kartą klebonas Maris rimtai buvo supykęs, kad vietinis išgėrinėtojas iš jo pinigų drįso paprašyti. Dieve šventas, juk jam pačiam bus maloniau pro zakristijos sodą praeiti, pasigrožėti. Tačiau atrodo, kad tik jam vienam rūpėjo tas jo kiemas su stirnomis ir bekoju šunimi.

    Grįžtant į zakristiją Maris niekada negalėdavo ramiom mintim prasilenkti su miestelėnais. Visiems rūpėjo, ką šventasis tėvas veikė mieste, ką pirko ar su kuo kalbėjosi. Žinoma, jeigu jis rankose nešdavosi kokį įdomesnį daiktą, tai yra kad bulvių maišą, niekas nepalikdavo jo ramybėje ir kuo būtiniausiai jį užversdavo klausimais, kaip, kas ir kodėl. Jis ir šį kartą nesitikėjo pareiti namo vienas ir ramiai apmąstydamas, kur statys savo naująją fauną. Juk tai jau net ne bulvių maišas ir kelios ylos, o dvi stirnos ir „dvarneška“. Nors visi kaime ir žinojo, kas tai per šuo, tačiau magėjo išklausinėti, o kodėl gi prireikė kunigėliui štai šių dalykų. Juk jis turi mišias laikyti, o ne vaikščioti po miestą apsikarstęs viskuo, kas pakliuvo po ranka. Bet juk šie daiktai nėra tai, kas pakliuvo. Čia gyvūnai, kurie turės papuošti jo sodelį. Juk viską jis darė dėl savo žmonių, dėl savo vaikelių. Juk norėjo, kad atėjus į bažnyčią jie galėtų geros nuotaikos pasisemti ir vaikučiam parodyti. Bet ne, nerūpėjo jiems tai, niekas jiems nerūpėjo. Jie norėjo tik liežuviu įkirsti kam nors, o tai padaryti kunigui visada maloniau. „Štai, kur mūsų klebonėlis surinktas aukas sukiša – į savo sodą“ – kalbės jie. Bet ar jie nesupranta, kad net ir tas menkas sodelis jam nepriklauso? Ar jie nesuvokia, kad tas klebonėlis nieko neturi – viskas čia valstybės, viskas čia Lietuvos. Vienintelis daiktas, kurį turėjo, yra jo sudriskus sutana, nors irgi siūta iš valstybės lėšų. Kas vargšui ką davė? Niekas. Jis nieko ir neturėjo. 
    - O, kunigėlis eina, - atpažino Marį vietinis mužikas atsirėmęs į tvorą, - tai ką jau čia taip nešate?
    - Stirnas nešu dvi ir vieną šunį.
    - Tai kad jos netikros, nei suvalgysit, nei ganyt galėsit.
    - O aš ir nenoriu jų valgyti. Ir ganyti nenoriu.
    - O tai kam jums jų, tėveli, reikia?
    - Kad atbaidytų visokius mužikus nuo mano kiemo.
    - Mužikus sakot? Nu jo, yra čia pas mus visokių - ir keikiasi, ir, bus, užklausia kokių nesąmonių. Mane jie irgi iš proto veda. Nu tai joptvaijmat, sėkmės jums tada, kad jau šitaip.
    - Dieve, Dieve, kur tu mane atsiuntei? – kreipėsi klebonas į aukštybes. – Už ką mane taip baudi? Jie net patys nesupranta, kokie kvailiai yra. Bet ne man spręsti, Dievuli, ne man. Tu su jais turėsi kalbėtis paskutinę valandą. Tada ir pamatysi, kiek gyvenime klaidų padarei kurdamas šituos kvailius.

    Skaudančia širdimi dėl savo vaikelių kvailumo ėjo Maris nukabinęs nosį ir skaičiuodamas gatvės įskilimus. Suskaičiavęs jų lygiai tiek, kiek ir visada, sustojo prie parduotuvės pieno nusipirkti. – Bet Dievuli, jei užeisiu į parduotuvę ir rasiu ten kokių savo kvailų moterėlių, jos vėl mane kvos, iš kur aš pinigų turiu pienui. O ką man atsakyti? Jos sakys, kad vėl iš jų surinktų aukų aš pietus darausi. Bet Jėzau šventas, juk taip ir yra. Aš valgau už jų pinigus. Šitame pasaulio krašte manęs neparemia valdžia. Tai iš kur man tų pinigų gauti? Taip ir valgau už surinktus. Tai kokio velnio jūs man, nelaimingieji, nešat tas aukas, jei paskui skaičiuojate mano kąsnius? - Dzingtelėjo varpelis.
    - Sveiki, tėve, - pasisveikino pardavėja. „Dėkui Dievui, kad tik pardavėja yra. Ji tai nors normali, negrauš manęs“
    - Laba diena, Aldute, - pasisveikino Maris.
    - Ko norėsite?
    - Šlaką pieno, riekę duonos, griežinėlį dešros ir daug, be galo daug ramybės.
    - Ne, tėve, pas mus to niekada nebus. Jokios ramybės, jokios.
    - Gal ateis toks laikas ir visi taps tokie normalūs, kokia tu esi. Vienintelė normali moteris. Kitos gi kaip kokios kvaišos, teatleidžia man Dievas, bet jau nebesusivaldau.
    - Nieko nebus, nieko. Visi čia tokie gimė, dauginasi ir mirs tokie puskvaišiai, kokiais atsirado ant šio svieto. Na, prašom, jūsų pietūs. Gerai, kad neinu į bažnyčią, nes ir man skaudėtų širdį, kad už mano pinigus jūs valgot, - tiesiai į veidą pasakė Aldutė ir nusisuko lyg niekur nieko. „Dieve tu mano, tai nejau ir ji tokia pat puskvaišė, kaip ir visi čia aplinkui? – pagalvojo Maris, - na, ką padarysi, reikia su tokiais gyventi, tai reikia. “

    Pasiėmęs visus savo rakandus išėjo į gryną orą. Gerai, kad buvo belikę nedaug iki zakristijos, nes kitaip dar kelis kvailius būtų sutikęs. Jaunas dar buvo, nieko neskaudėjo, pajėgus vyras. Bet kas iš to pajėgumo, kai matai, kad tavo vaikeliai tikri atsilikėliai ir degradai? Parėjo jis namo, kurie irgi nebuvo jo nuosavybė, o bažnyčios, ir, pasidėjęs maistą ant stalo, nunešė savo fauną į sodą. Tik čia jis galėjo atsipalaiduoti ir pabūti vienas. Pastatė prie Marijos fontano abi stirnas ir bekojį šunelį. Atsisėdo į hamaką ir besisupdamas mėgavosi savo nuosavu pasauliu, kuris, deja, jam irgi nepriklausė.